Kembridže žibančios lietuvės mintyse - nežinia dėl ateities

Kembridžo universitete studijuojanti 21 metų Seva Karpauskaitė jau nuo 16 metų žinojo, ką reiškia gyventi atskirai nuo tėvų kitoje šalyje.

Daugiau nuotraukų (1)

Reda Cibulskytė

Dec 6, 2013, 9:41 PM, atnaujinta Feb 19, 2018, 10:51 PM

Iš dešimties asmenų šeimos kilusi mergina studijuoja viename geidžiamiausių pasaulio universitetų. Jos sesės ir broliai tobulinasi išsibarstę po visą pasaulį. Jų susitikimai – reti, o tėvai prie tokio vaikų gyvenimo jau pripratę. Ir niekas dėl to neišgyvena.

Seva džiaugiasi dabartinėmis studijomis ir akademiniu gyvenimu. Tačiau mergina atvira – reikalauti iš jauno žmogaus atsakymo apie detalius ateities planus – bergždžias reikalas.

„Apie ateities planus tikslaus atsakymo pateikti negaliu - jei griežtai žinosiu ir planuosiu rytojų, nebeliks vietos netikėtumams ir nesugebėsiu prisitaikyti prie situacijos“, – paklausta, ką nori veikti ir kur įsikurti, atsako Seva.

– Studijuojate viename seniausių ir geriausių universitetų. Ar būdama moksleivė norėjote ten atsidurti? lrytas.lt paklausė Sevos.

– Tikrai nežinojau, ką noriu studijuoti. Tiksliau, visada arba kiekvienu duotuoju laiko momentu žinojau, ką noriu studijuoti ir kuo noriu būti, tik kad tos mano galvoje kurpiamos ateities vizijos labai greitai ir labai dažnai keitėsi.

Viskas buvo įdomu, tad taip ir šokinėjau nuo vienos studijų krypties iki kitos niekaip negalėdama apsispręsti, ar rinktis chemiją, ar architektūrą, ar istoriją, ar dar kažką kito.

Laikui bėgant suvokiau, kad labiausiai tinku ir man labiausiai patinka humanitariniai ir socialiniai mokslai, bet net ir pradėjusi studijas nebuvau tikra, kuria kryptimi pasuksiu.

Apskritai, toks griežtas studijų šakų atskyrimas yra pakankamai moderni išmonė – juk išsilavinimas anksčiau aprėpdavo įvairius mokslus, o specializacija būdavo pasirenkama (jei išvis pasirenkama) kur kas vėliau.

Su „kur“ buvo kažkiek paprasčiau. Nors ir nežinojau konkrečios vietos, jau pakankamai jauna pradėjau galvoti apie studijas užsienyje.

Jei gerai prisimenu, jau kažkada šeštoje klasėje grįžusi po mokyklos namo tėvams pareiškiau, kad važiuosiu į mainų programą Amerikoje.

Į Ameriką taip ir neišvažiavau, bet smalsumas paskatino dalyvauti daugelyje trumpų mainų programų ir moksleivių suvažiavimų (Lenkijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje ir t.t.), kurie suteikė drąsos ir ryžto išvažiuoti studijuoti į tarptautinę mokyklą Italijoje (United World College of the Adriatic). Joje praleidau dvejus paskutinius metus prieš studijas.

Patirtys tarptautinėje mokykloje ir plačiai pripažįstama tarptautinio bakalaureato programa atvėrė vartus į geriausius pasaulio universitetus, apie kuriuos kažkada galėjau tik pasvajoti.

– Kembridžo universitete studijuojate politiką, psichologiją, tarptautinius ryšius ir sociologiją. Kodėl būtent toks pasirinkimas?

– Kaip jau sakiau, galvojau apie įvairias studijas. Bet kokie treji metai prieš pradedant studijuoti universitete labiau susitupėjau ir suvokiau, kad geriausiai tinku ir man daugiausia džiaugsmo teikia humanitariniai ir socialiniai mokslai – mokykloje tada labai patiko filosofija, istorija ir anglų literatūra.

Tiesa, prie šito naujo prisirišimo daug prisidėjo mokytojai, kurie dėstė šiuos dalykus ir kurie išmokė naujai pažvelgti į analitines gelmes, slypinčias humanitariniuose moksluose.

Taip, pirmaisiais universiteto metais studijavau visus keturis dalykus: politiką, psichologiją, tarptautinius ryšius ir sociologiją. Mano pasirinktas kurso margumynas buvo natūrali mano tikslaus neapsisprendimo ir domėjimosi viskuo pasekmė.

Patraukė galimybė išbandyti save net keliose disciplinose ir būtent šio kurso struktūra leido pasirinkti net keturis skirtingus socialinius mokslus studijų pradžioje ir vėliau nuspręsti, kuriuose iš jų noriu tęsti savo studijas.

Antraisiais metais jau pradedama po truputį specializuotis, tad šiais metais, jau tiksliau žinodama savo mėgiamas akademines sritis, pasirinkau kursus politikos ir tarptautinių santykių moduliuose.

– Kembridže studijų kaina – nemaža. Kaip susimokate už studijas?

– Taip, Anglijoje ir studijų kaina, ir pragyvenimas reikalauja nemenkų išlaidų. Man pasisekė, nes gaunu net kelias stipendijas iš universiteto.

Taip pat, nors užkietėjusius lietuvius pesimistus tai gali nustebinti, pačioje Lietuvoje yra geradarių – vienam iš jų esu labai dėkinga už skatinimą mokytis ir finansinę pagalbą.

– Ar kur nors dirbate? Ar tam liktų laiko?

– Ne, dirbti studijų metu yra oficialiai draudžiama. Tokios universiteto taisyklės ir tai yra visiškai suprantama – studijų krūvis ir tempas yra toks, kad jokiam darbui paprasčiausiai nėra laiko. Iš esmės mes visi dirbam visu etatu, bet tik bibliotekoje ir tik su knygomis.

– Kokie buvo pirmieji įspūdžiai įstojus į Kembridžą?

– Pirmąkart Kembridžo universitete apsilankiau, kai buvau pakviesta į atrankos interviu. Tuo metu jau mokiausi Italijoje, tad ten dar, galima sakyti, saulėtą ir šiltą gruodį sėdau į lėktuvą ir po kelių valandų atsidūriau jau žiemiškoje Anglijoje.

Puikiai atsimenu, kad atskridau jau sutemus ir besningant žibintais apšviestomis bei kalėdiškai išpuoštomis gatvėmis išsiruošiau ieškoti Karališkojo koledžo, kuriame turėjau pernakvoti prieš „didžiąją“ interviu dieną, kurios metu laukė loginio mąstymo testas ir trys atrankos interviu etapai.

Beklaidžiodama senovinėmis miestelio gatvėmis kelis kartus įsižnybiau į ranką, nes buvo pasakiškai gražu ir jaučiausi tarsi atsidūrusi nuostabiame, bet realybėje neegzistuojančiame sapnų pasaulyje.

Manau, kad nuo to laiko ir pamilau šitą mažutį, jaukų ir beprotiškai gražų miestelį.

Tačiau akademiškai buvo paprasčiausiai baugu. Tai nulėmė daugelis priežasčių: visa universitetinė mokymosi tvarka buvo nauja, tais metais Kembridžas karaliavo universitetų reitinguose, kiti kurso studentai atrodė itin gabūs, tad pradžioje jaučiausi kažkiek pasimetusi.

Nepaisant tokios pradžios, praėjus kiek laiko, natūraliai įsigyveni, nes perpranti „sistemą“, subręsti per patirtis ir pradedi į viską žiūrėti kitaip.

Tada ir supranti, kad viskas nėra taip sudėtinga, kaip atrodė pačioje pradžioje, kai į viską žiūrėjai nepatyrusio naujoko akimis.

Socialiai viskas buvo paprasčiau, nes po Italijos jau buvau pripratusi gyventi savarankiškai, tad nebuvo sunku įsilieti į margą studentų bendruomenę.

– Kas jums labiausiai patinka Kembridžo universitete?

– Sunku pasakyti, kas man patinka labiausiai. Jei kalbėsime apie žemiškesnius, praktiškesnius dalykus, man labai patinka pats miestelis ir jame verdantis studentiškas gyvenimas.

Kartais pradedu šypsotis dėl paprastų dalykų, kurie Kembridžui teikia tiek daug jaukumo ir grožio: klaidžiodama akmenimis grįstomis gatvelėmis, atradusi naujus skersgatvius ar naują jaukią kavinukę, spoksodama į angliškosios gotikos pastatų viršūnes ar skubėdama į paskaitas vienu iš daugybės įvairių tiltų per Kamo upę.

Jei kalbėsime apie rimtesnius ir su universitetu susijusius dalykus, greičiausiai išskirčiau akademinės laisvės pojūtį, kai net ir bedirbdama tam tikro kurso struktūroje turiu galimybę rinktis, kurias temas noriu studijuoti, ir per kokią prizmę mąstau apie tų temų problematiką.

Jaučiu, kaip tokia akademinė laisvė skatina motyvaciją ir savarankiškos minties raidą.

– Kaip atrodo jūsų diena universitete?

– Kai draugams ar pažįstamiems pasakau, kad teturiu kelias paskaitas per dieną, kurios trunka vos dvi valandas ir kurios net nėra privalomos, daug kas nesupranta, kaip studijuoju ir ką išvis veikiu universitete.

Tiesa yra ta, kad paskaitos čia nėra pagrindinė mokymo priemonė ir į jas žvelgiama kaip į įžanginį ir labai paviršutinišką mokymosi proceso dalį, kuri studentui duoda bendrą suvokimą apie studijuojamo dalyko tematiką.

Žinoma, čia kalbu tik apie savo dalyką – skirtingi kursai turi labai skirtingas struktūras ir kai kuriems iš jų paskaitos yra itin svarbios.

Pagrindinis mano darbas – pasiruošimas vadinamosioms „supervizijoms“. Tai – valandą trunkantys asmeniniai susitikimai su studijuojamo dalyko profesoriais.

Kiekvienai „supervizijai“, kurių per savaitę būna dvi, turiu parašyti 2–3 tūkst. žodžių esę tam tikra tema, kuri bus aptariama per „superviziją“ ir kiekvienai iš šių temų būna priskirtas be proto ilgas knygų sąrašas.

Pavyzdžiui, šiomis dienomis politinei filosofijai skaičiau Šv.Augustino knygą „Dievo miestas“, kuri tapo tikru galvos skausmu, nes pagrindinis tekstas turi daugiau nei tūkstantį puslapių ir jį kartu su papildomais skaitiniais turėjau įveikti per 3 dienas.

Tad darbo, kuris dažniausiai susideda iš sėdėjimo bibliotekoje apsikrovus knygomis arba laužant galvą, kaip atsakyti į esė klausimą, tikrai netrūksta.

– Ar bendraujate su ten studijuojančiais lietuviais?

– Taip, labai dažnai susitinku ir bendrauju su Kembridžo universiteto lietuvių bendruomene, nes esu lietuvių bendrijos komiteto narė. Tad aktyviai prisidedu prie lietuvių bendravimo universitete skatinimo ir įvairių projektų, susijusių su Lietuva, organizavimo.

Šių metų pradžioje kartu su latvių ir estų bendrijomis surengėme Kembridžo Baltijos šalių konferenciją, kurios metu į Kembridžą sugužėjo daug lietuvių iš kitų universitetų bei daugybė Baltijos šalimis besidominčių žmonių iš kitų šalių. Tokie renginiai džiugina, nes parodo, kad bendra kultūra ir panašus mentalitetas išlieka svarbiais faktoriais, skatinančiais glaudų lietuvių bendravimą net ir būnant užsienyje.

– Tėvams dažnai nelengva savo vaikus išleisti gyventi į užsienį. Ar jūsų šeimai buvo sunku?

– Mano didelėje šeimoje (mūsų net dešimt) aš buvau pirmoji, kuri paliko namus ilgesniam laikui. Tad man teko pralaužti ledus ir pripratinti šeimą, kad ne visada gyvensime kaip vienas kumštis. Tiesa, turint galvoje mano šeimos dydį, kaip du kumščiai!

Nei man, nei jiems nebuvo lengva priprasti prie šitos idėjos, bet laikui bėgant suvokėme, kad nebūtinai reikia fiziškai gyventi kartu, kad būtume kaip vienas kumštis. Kartais atstumas ir kitokia aplinka padeda suvokti namų jaukumo ir šeimos meilės svarbą.

Kai būdama 16-os išvažiavau į Italiją pradėti dvejų metų studijų tarptautinėje mokykloje, proga kardinaliai pakeisti gyvenamąją aplinką mane išties džiugino – visa „afera“ atrodė kaip kažkokio itin įstabaus nuotykio pradžia.

Tad nors mamos ašaros oro uoste ir suspaudė širdį, jos nesugebėjo užtemdyti mano šypsenos ir nenumalšino mano džiaugsmo dėl laukiančių nuotykių.

Dabar kiekvieną kartą išvykstant situacija būna kiek kitokia – žinant, kokia rutina laukia, ir besigailint palikti namus, man vis sunkiau būna atsisveikinti su namais, šeima ir draugais. Tad nors ašaros ir nerieda, palikti Lietuvą visada nelengva.

O tėvams su kiekviena kelione tampa lengviau (arba bent jau man taip atrodo), nes jie tik truputį sunerimę nusišypso, apkabina, palaimina ir laukia sugrįžtančios.

Tėvai jau turėtų būti pripratę prie mūsų visų kelionių. Mano sesė metus studijavo Amerikoje, kita sesė buvo pagal mainų programą Vokietijoje, brolis – Kanadoje ir Vokietijoje, o vyriausioji mokosi ir gyvena Vilniuje, tad visi šiuo metu esame gerokai išsibarstę ir nori nenori tenka prie to priprasti.

– Visi esate išsibarstę. Kaip bendraujate? Ar dažnai grįžtate į Lietuvą?

– Taip, kaip jau minėjau, mūsų net dešimt ir visi dažnai keliaujame. Kadangi studijuoju Anglijoje, į Lietuvą galiu grįžti per kiekvienas atostogas, todėl bent tris kartus metuose mažiausiai kelias savaites praleidžiu su šeima.

Man esant universitete bendraujame „laidais“: telefonu, interneto socialiniuose tinklalapiuose ar „Skype“. Šiais virtualaus pasaulio laikais palaikyti ryšį yra labai nesunku, tad net ir nebūdama namuose visada žinau, kaip visiems sekasi.

Žinoma, yra daug dalykų, tų šeimyninio gyvenimo kartu mikrodetalių, kurių sugaudyti ir sekti negaliu, tad dažnai grįžus namo laukia ne viena staigmena. Ypač matant, kaip greitai bręsta ir auga mano mažosios sesės.

– Ką ketinate daryti, kai baigsite mokslus? Ar grįšite į Lietuvą?

– Man belieka gūžtelėti pečiais. Apie ateities planus tikslaus atsakymo pateikti negaliu – jei griežtai žinosiu ir planuosiu rytojų, nebeliks vietos netikėtumams ir nesugebėsiu prisistaikyti prie situacijos, priimti naujų aplinkybių.

Juk gyvename sparčiai besikeičiančiame pasaulyje, kuriame didžiausiomis vertybėmis tampa lankstumas ir gebėjimas greitai mokytis.

Tikslaus plano neturėjimas nereiškia, kad visai nekuriu planų ir nestrateguoju dėliodama įvairias galimų ateities užsiėmimų kombinacijas tarsi bežaisdama šachmatais. Tačiau planuose visada reikia palikti vietos ateities įvykiams, asmeniniams pokyčiams ir netikėtom aplinkybėms.

Tad strateguoju ir laukiu, kaip viskas klostysis, nes nesu tikra nei dėl savo ėjimų, nei žinau, kaip jie bus priimti.

Šiuo metu man daug džiaugsmo suteikia mokslai, todėl knygų graužimas visą gyvenimą, arba kitais žodžiais tariant, akademinė karjera, atrodo labai viliojanti galimybė.

Kita vertus, mąstau ir apie praktiškesnį gyvenimo kelią – kažką, kuo galėčiau būti naudinga visuomenei, kas įgalintų padėti kitiems. Tad dabar tegaliu pasakyti, kad iškart po bakalauro norėtųsi tęsti mokslus ir pradėti magistro studijas. O kur, kas ir kaip seksis, nulems tolimesnę ateitį.

– Ar jums svarbu, kur gyvensite? Ar įsivaizduojate save, gyvenančią užsienyje?

– Taip, įsivaizduoju, ir tikrai kurį laiką dar teks pagyventi užsienyje. O tada norėčiau grįžti į Lietuvą.

– Ar daug laisvo laiko turite po studijų?

– Ne, laiko visada trūksta, bet taip išmokstu džiaugtis mažais dalykais: kavos pertraukėlėmis, bendromis vakarienėmis su draugais ir kartais pasitaikančiais laisvais vakarais, kurių proga stengiamės suplanuoti kažką turiningo.

Labai mėgstu šokti, tad šiais metais pradėjau reguliariai lankyti lindihopo treniruotes. Taip pat mėgstu fotografiją.

– Kaip manote, ar Kembridžo vardas atveria duris į geresnę darbo vietą?

– Kembridžo universitetas yra išties gerai žinomas visame pasaulyje, tad universiteto vardas tampa svarbiu prekės ženklu darbo rinkoje. Tai padeda stengiantis patekti į labai konkurencingas ir išrankias darbo vietas.

Tačiau nemanau, kad pats vardas yra svarbiausias dalykas atveriant duris į geresnę darbo vietą, tad yra kažkiek klaidinga suabsoliutinti vien vardą, nes nemažiau svarbu yra tai, kas slypi po šiuo vardu.

Kitaip tariant, Kembridžo universitetas nėra garsus vien dėl to, kad turi tokį vardą, o dėl to, kad mokslų kokybė šiame universitete ir jame įgyjami įgūdžiai tampa universiteto kokybės įrodymu, tai universitetui suteikia prestižiškumo, o studentui – gerą darbo vietą.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.