Naujausias Š.Biručio aforizmas irgi yra daugiau nei taiklus: „Kiekvieno svajonė – padirbėti užsienyje.“ Kaip pirštu į nosies galiuką. Ypač turint omenyje tuos lietuvius, kurie sėdi ant lagaminų jei ne tikrovėje, tai bent svajonėse.
Tokių sėdinčiųjų, pasirodo, pilna ne tik Kultūros ministerija, bet ir jai pavaldus Tarptautinių kultūros programų centras „Koperator“. Geras šimtas žmonių, kurių dauguma čia dirba turbūt vien tam, kad atėjus Lietuvos kultūros atašė sėjomainos metui pasibelstų į ministro duris: „Noriu į Briuselį, Jungtinę Karalystę, Prancūziją, Vokietiją, Italiją, Lenkiją, Ukrainą, Kaliningradą, bet kur, kad tik toliau nuo Vilniaus.“
Kadangi atašė rotacijos diena nepaliaujamai artėja, lagaminus jau greičiausiai kraunasi abipus šalies sienos įsikūrusiuose kultūros baruose sėdintys klerkai – ir tie, kurie arčiau imperatoriaus, ir tie, kurie trejus metus užsieniuose arba atostogavo, arba kaip kvailiai arė.
Mūsų kultūros imperatorius, pasirodo, yra ne tik iškalbingas, bet ir geros širdies. Pasak jo, treji užsienyje praleisti metai – pakankamas laikas įgyti tiek patirties, kad ja galėtum pasidalyti sugrįžęs į tėvynę.
O ta gimtinėje vargstanti svajotojų šimtinė juk irgi trokšta kada nors sugrįžti su lauktuvėmis.
Tik šiuo atveju ar ne per lėta karuselė, kuri taip vilioja šiapus ir taip baugina anapus Lazdijų dirbančius kultūrininkus?
Juk jei ji įsisuktų ne kas trejus metus, o kas mėnesį, jau po metų visi Kultūros ministerijos darbuotojai galėtų su mumis dalytis neįkainojama užsienio patirtimi.