Lietuvos karys rodo arbatinuką, pirktą kažkuriame Pietų Afganistano turguje. Stikliniame inde galima užvirti kelis litrus žalios arbatos. Tiek, kad užtektų kelias valandas šnekučiuotis su Afganistano žmonėmis. Arbatinukas ypatingas. Tai yra svarbus kario ginklas.
„Šitas karas vyksta ne dėl religinių skirtumų ar pasaulėžiūros. Kartais mes per mažai stengiamės suprasti vieni kitus“, - sako barzdotasis karys. Jo akyse - išmintis ir atvirumas. Veidą slepia tanki juoda barzda. Odą nugairino saulė ir dulkės. Pavadinkime jį Gabrieliumi.
Sėdime prie laužo. Metalinė laužavietė, kurioje spirga malkos, – kalavijo formos. Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų simbolis. Gabrielius tarnauja eskadrone „Aitvaras“. Jis - vienas iš maždaug šimto Lietuvos karių, kovojančių toje gūdžioje Azijos šalyje.
Karinė operacija Afganistane iki šiol kelia sprangias diskusijas. Nuo to laiko, kai prieš aštuonerius metus mūsų šalis prisiėmė atsakomybę už Goro provinciją, iki dabar, kai Lietuvos kariai dalijasi savo žiniomis ir patirtimi su Afganistano nacionalinės armijos vyrais.
Ir man dažnai kildavo klausimas - ką geriausi mūsų kariškiai veikia tarp tų viršukalnių? Kodėl mūsų valstybė išleidžia milijonus litų karui, vykstančiam už keturių tūkstančių kilometrų? Kokia to prasmė?
Tokius klausimus mūsų visuomenė vis dar užduoda. To klausia kai kurie parlamento politikai. Ypač, kai metų pabaigoje dėliojamas valstybės biudžetas ir jiems primenama, kad gynybai skiriame per mažai pinigų.
Tačiau Afganistane tarnaujantys lietuviai aiškiai supranta, kad kovodami su talibais jie gina Lietuvą. Tiesiogine to žodžio prasme.
Saugumo instruktažas vyksta Zoknių oro uoste. Prie stalo – svarbūs karininkai. Lietuvos kariuomenės vadas Arvydas Pocius dėvi geltonąją uniformą, primenančią smėlynus. Generolas išklauso informaciją apie grėsmes, naujausius įvykius, politinę padėtį, orus. Prieš didžiąsias šventes jis aplankys Afganistane tarnaujančius Lietuvos karius. Veža kalėdinių eglučių.
Tuo metu Zoknių oro uostą paslepia naktis. 1940 metais, kai mūsų šalį okupavo sovietai, čia stovėjo Lietuvos karo aviacijos lėktuvai. Visi buvo parengti mūšiui, tačiau nė vienas nepakilo. Tada mūsų šalis pasidavė be kovos.
Dabar iš Zoknių oro uosto kyla lėktuvai, skraidinantys Lietuvos karius į Afganistaną. Jie dalyvauja didžiausioje pastarojo dešimtmečio karinėje operacijoje.
Šarvuoto visureigio stiklą suskaldė talibo paleista kulka. Tokie incidentai Kabule yra kasdienybė. Šarvuotų automobilių konvojus dažnai apšaudo sukilėliai, o kartais net bando susisprogdinti prie automobilių. Todėl mano susidomėjimas kulkos palikta skyle prajuokina karius.
„Jei dar kartą pataikys į tą vietą, tai kiaurai pereis“, - draugiškai paerzina Lietuvos karys. Jis yra vienas iš šešių lietuvių, tarnaujančių Specialiosios misijos apsaugos grupėje Kabule. Jų pareiga - saugoti diplomatus ir kitus svarbius asmenis, kurie lankosi pavojingose vietose.
Afganistano sostinės gatvėse nuolat griaudi mirtininkų sprogimai. Savižudžiai taikosi į kariškių pastatus, šaudo į šarvuotų visureigių kolonas. Talibano kovotojai ir kriminaliniai nusikaltėliai bando pagrobti turtingus vakariečius. Todėl Specialiosios misijos apsaugos karių darbas yra vienas pavojingiausių.
„Buvo visokių situacijų. Gal todėl ir įdomu, - sako vienas karių. Afganistane jis tarnauja jau keturis mėnesius, tačiau nuobodulio nepajuto. - Mūsų darbe daug veiksmo. Jei to nebūtų, gal ir atsibostų.“
Suprantu, kad tas vadinamasis veiksmas – nuolat kylantys pavojai ir išbandymai. Keliaudami su Lietuvos specialiosios misijos Afganistane vadovu Gintaru Bagdonu jie nuolat patenka į sudėtingas situacijas. Svarbiausia, kad talibų kulkos, raketos ar sprogmenys nesužeistų diplomato.
„Pirmas mėnuo prabėgo taip, kad net nespėjome suprasti. Jau pats atvykimas čia buvo kažkas tokio. O dabar kiekvieną dieną išmoksti ko nors naujo, kiekviena užduotis reikalauja kitokio pasirengimo“, - pasakojo karys. Priduria, kad už Kabulą supančių kalnų jau mato Lietuvą – tarnauti liko du mėnesiai.
Specialiosios misijos apsaugos grupės kariai – barzdoti. Jie daug bendrauja su afganais, o šie nusiskutusius vyrus laiko vaikais. Visi jie įveikė atranką ir pelnė vado pasitikėjimą. Visi nuolat patenka į pavojus, tačiau turi gerą humoro jausmą.
„Išgirdo apie kiaulių gripą, todėl bijo užsikrėsti“, - išgirdęs klausimą iš manęs pasišaipo vienas iš Specialiosios misijos apsaugos karių. Aš paklausiau, kodėl Kabulo gyventojai veidą slepia medicininėmis kaukėmis. Tik vėliau supratau, kad tai – nuo dulkių. Kabulo gatvėse tai toks pat įprastas dalykas, kaip ir ginkluoti vyrai.
Išmatos ant šaligatvių, tešlos ir pamazgos gatvėse, smarvė, apgriauti daugiabučiai, dulkėti praeivių drabužiai, sulaukėję šunys ir pamiršti vaikai. Atrodo, kad už kito kampo pamatysi turtingųjų rajoną ir prabangius automobilius, tačiau civilizuoto pasaulio simbolių čia nėra. Tik ginkluoti vyrai gatvėse ir kulkosvaidžiai ant kiekvieno kampo, smėlio maišai, neperšaunamos liemenės, šarvuoti automobiliai ir patikrinimo punktai.
Man šitas pasaulis atrodo pavojingas ir įdomus. Specialiosios misijos apsaugos kariams, su kuriais važiuojame – kasdienybės dalis.
„Čia yra gera riešutinė“, - į krautuvėlę rodo karys, su kuriuo juokavome. Jam labiausiai patinka kedro riešutai.
Lietuvos kariuomenės vadas tyli. Pauzė – reikšminga ir suteikia iškilmingumo. Atrodo, kad visas Pietų Afganistanas laukia, kol jis ištars pirmuosius žodžius. „Negirsiu jūsų, vyrai. Patys žinote, kaip mes jumis didžiuojamės“, - pagaliau pasako generolas A.Pocius. Balse – pagarba ir tikras pasididžiavimas. Prieš jį išsirikiavę vaikinai, kuriuos gaubia paslaptis.
Lietuvoje apie juos kalbama lyg apie mitologines būtybes. Lyg apie aitvarus, kurie degina blogų žmonių namus ir gina geruosius. Tuos jaunus vyrus giria ir jais pasitiki Afganistano karinės operacijos šeimininkai amerikiečiai. Net Rusijos kariuomenės vadai viešai teigia, kad didžiausią grėsmę Baltijos šalyse jiems kelia tie jauni lietuviai.
Susipažinti su eskadrono „Aitvaras“ vyrais – nepaprastas potyris. Mūsų šalyje apie juos tiek kalbama ir tiek nutylėta, kad paslaptingumas yra vienas iš skiriamųjų bruožų. Įslaptinti jų veidai, vardai, nežinoma kada jie išvyksta į Afganistaną ir kada grįžta. Net atranka į Specialiųjų operacijų pajėgas yra slapta.
Žinome, kad talibus jie medžioja motociklais, o veidus slepia po barzdomis. Žinome, kad jų užduotis – per kelias dešimtis minučių suplanuoti sudėtingas operacijas ir žaibiškai jas įvykdyti. Žinome, kad aitvarai dirba kaimuose ir kalnuose, kurie yra labai pavojingi. Žinome, kad sučiupo ne vieną svarbų Talibano lyderį, bet nežinome kuriuos.
Akinių kamputyje matau vaizdą, kurį transliuoja roboto vaizdo kamera. Spaudžiu valdymo pultelio mygtukus ir važiuoju tarp kariškių kojų. Primena žaislinį automobilį, tačiau brangus amerikiečių išradimas skirtas pavojingam darbui. Robotas padeda aptikti paslėptas minas ir neutralizuoti jas nekeliant pavojaus žmonėms.
Tokių robotų eskadrono „Aitvaras“ priešakinių operacijų bazėje – daug. Vieni yra skirti tik išminavimui, kiti – žvalgybai. Jie padeda kariams nepastebėtiems šniukštinėti pavojingose teritorijose.
Virš bazės pradeda suktis dronas „Scan Eagle“ - mažas bepilotis lėktuvas, kuris gali tyliai skraidyti virš priešo pozicijų ir fiksuoti vaizdą. Jį sučiumpa speciali gaudyklė. Ryte jis vėl bus iššautas į orą ir siųs kariams informaciją apie priešą.
„Aitvaro“ priešakinių operacijų bazėje daug technikos, skirtos Talibano medžioklei. Galingi šarvuočiai MRAP, kurių negali susprogdinti minos. Manevringasis automobilis „Buggy“. Automatai, sunkieji kulkosvaidžiai, snaiperių ginklai. Ir, žinoma, „Aitvaro“ motociklai, išgarsinę lietuvius net Amerikoje.
Tačiau moderni ginkluotė ir technika nenustebino. Nenustebino ir tų karių išskirtinis fizinis pasirengimas ar amerikietiškas pasitikėjimas savimi. Labiausiai nustebino erudicija ir požiūris į tai, kas vyksta Afganistane.
Vėjas papučia laužo dūmus į akis, graužia, tačiau žvilgsnių nenusukame. Plastmasinėse lėkštėse atšalo kepsniai. Sutemo. Su „Aitvaro“ kariu kalbamės apie dalykus, apie kuriuos kalbėtis nesitikėjau. Dievą. Žmogiškumą. Šeimą. Vaikus.
„Šiandieną mes susitikome pirmą kartą, bet kalbamės lyg seni draugai. Kai neturi išankstinio nusistatymo, tai daug lengviau suprasti ir pajausti žmogų“, - sako Gabrielius. Toks požiūris jam padeda pažinti Afganistano žmones, suvokti jų kultūrą ir pelnyti pasitikėjimą.
Prie kojos Gabrielius spaudžia pistoletą, „Aitvaro“ bazėse stovi galingi šarvuočiai ir motociklai, angaruose saugoma moderni ginkluotė. Tačiau norint pažinti ir suvokti Afganistaną, to užtenka. Todėl Gabrielius rodo arbatinuką, kurį nusipirko Kandaharo miesto turguje.
„Išsiverdame arbatos, siunčiame ratu ir šnekučiuojamės. Jie man papasakoja, kuo gyvena, kas jiems skauda. Ir aš jiems papasakoju. Aš klausiu: kodėl tu bendrauji su Talibanu? Jis man paaiškina, kad serga jo motina ir reikia pinigų. Aš jį suprantu. Tada jam sakau, kad dėl Talibano aš negaliu čia atsivežti savo šeimos ir parodyti gražią jų šalį, nes čia yra nesaugu. Jis tai supranta“, - apie pokalbius su Afganistano žmonėmis pasakoja Gabrielius.
Atrodo, kad tai nėra Lietuvos karių užduotis – pažinti ir suprasti. Jie čia atskrido sutriuškinti smurtinį Talibano rėžimą, kuris šalį valdė penkerius metus ir suteikė prieglobstį teroristams. Tačiau toje atšiaurioje ir, iš esmės, priešiškoje kalnų valstybėje, bendravimas su vietiniais padeda pasiekti kitokį tikslą - sukurti Afganistane atvirą, išsilavinusią visuomenę, kuri nebenorėtų augti valdoma galvažudžių.
Afganistanas pamiršo taiką ir gyvenimą be smurto. Tuos smėlynus ir kalnus tiek laiko trypė okupantai, kad šalis atsitvėrė nuo pasaulio ir sustingo viduramžiuose. Į visus svetimšalius čia žiūrima kaip į priešus. Juk tai jie liejo kraują ir kurstė įtampas. Nuo britų, kurie XIX amžiuje nubrėžė „Durand liniją“, kuri lyg peiliu perkirto paštūnų etninę grupę ir dalį žmonių atidavė Pakistanui. Iki sovietų, kurie siekdami įsitvirtinti Centrinėje Azijoje dešimt metų terorizavo gyventojus.
Geopolitiniuose žaidimuose Afganistanas visada buvo svarbi šalis. Centrinės Azijos žaidimų aikštelė, kurioje susidurdavo daug skirtingų interesų: Britų imperijos ir carinės Rusijos, sovietų ir amerikiečių, dabar - Pakistano ir Indijos. Galingi svetimšaliai visada kišdavosi į šalies vidaus reikalus, siekdami kontroliuoti prekybinius kelius arba politinę situaciją regione.
Todėl trapus afganų identitetas nuolat būdavo sudaužomas vis naujų atvykėlių. Svetimšaliai sąmoningai arba nesąmoningai paskatindavo vis naujas visuomenės rekonstrukcijas, per kurias žmonės užsidarė savo etninėse grupėse ir nuo atvykėlių gynėsi ginklu. Ir visiškai nesvarbu, ar svetimšalis nori padėti, ar žudyti.
Tuo Afganistanas primena Lietuvą. Mūsų šalį taip pat nuolat trypė okupantai, šimtmečius prievartavo mūsų visuomenę. Mes taip pat esame geopolitinių žaidimų dalis - naujoji Viena, kurioje susikerta Vakarų civilizacija ir Rusija. Pripažinkime, tas nepaaiškinamas nesaugumo ir laikinumo jausmas yra giliai įsigėręs ir į mūsų širdis. Mūsų patirtis tokia kruvina, kad išgirdę klausimą apie Lietuvos ateitį dažnai numojame ranka: kas ten žino, kaip čia bus.
Visi žinome, kad nuo pavojingo Rytų kaimyno mus turėtų apginti NATO. Tačiau pripažinkime, kad dažnai užduodame klausimą – ar tikrai gins? Afganistane tarnaujantys Lietuvos kariai tokio klausimo sau neužduoda. Jie tvirtai žino – gins.
Gins, nes geriausi Lietuvos kariai aukoja save bendram NATO tikslui. Mūsų valstybė, nors nepavyzdingai mažai pinigų skirianti gynybai, išleidžia milijonus tos Azijos valstybės atkūrimui. Galime skaičiuoti, kiek Lietuvos ligoninių už tuos pinigus būtų suremontuota, kiek pastatyta socialinių būstų. Tačiau mes gyvename tokioje Europos vietoje, kuri buvo ir bus latentinio pavojaus zona.
Afganistane mes kaunamės todėl, kad tas pavojus nedrįstų žengti į mūsų šalį. Kaunamės, kad būtume ne tik formaliais NATO nariais, bet svarbia aljanso dalimi, kurios saugumas - visų sąjungininkų šalių reikalas.
* * *
Gabrielius papasakoja apie savo šeimą, vaikus, ilgesį. Pasakoja apie išgyvenimus per kruvinus Sausio įvykius, sovietinės okupacijos siaubą ir pirmąsias dienas Lietuvos kariuomenėje. Pasakoja apie „Aitvaro“ vyrų kasdienybę ir Afganistano žmones. Mes kalbamės, o dešinėje spirga kalavijo formos laužas. Mums už nugarų į naktį kyla naikintuvai.
Pirmosios dalies pabaiga