Žodis „dovana“ skambėjo per kiekvieno aplinkkelio atidarymo etapą. O jų būta tikrai nemažai. Vakarinis ir pietinis aplinkkelis padovanojo vilniečiams plačias ir lygias magistrales. Tie aplinkkeliai sumažino grūstis kitose gatvėse.
Žinoma, dar daugiau dovanų mums įteikė pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai. Prieš svarbius politikos renginius kelininkai mums padovanojo asfaltuotas gatves ir lygius šaligatvius.
O rudeninė dovana vilniečiams – Bernardinų sodas. Grožėjomės sutvarkyta poilsio vieta, aikčiojome žvelgdami į šokantį fontaną. Beje, jis – taip pat dovana mums.
Savivaldybė taip pat kvietė dovanoti, skatino asmenis, įmones ar organizacijas prisidėti gražinant Vilnių. Taip pradėjo veikti suremontuotas Vokiečių gatvės fontanas, kuriam sutvarkyti 50 tūkst. litų skyrė bendrovė „Berlin Chemie“. Taip ji prisijungė prie projekto „Dovana Vilniui“.
Įgyvendinant šį projektą miestas sulaukė ir daugiau dovanų. Kiekvienas, įteikęs dovaną, buvo įamžintas specialiose padėkos lentelėse prie padovanotojo objekto. O kiekvienas dovanotojas buvo skelbiamas sąraše, iškalbingai pavadintame „Padovanotos dovanos“.
Bet pasireikšti dar yra kur. Savivaldybė pateikė dovanų paketus - vietas Vilniuje, kurioms trūksta mūsų indėlio, prie kurių atnaujinimo gali prisidėti bet kuri įmonė. Dovaną Vilniui galima įteikti net neišėjus iš savo kabineto, tiesiog užsakyti ją elektroniniu būdu.
Tarkim, Katedros aikštei reikia dar daugiau žavesio, tad žaliuosius plotus būtina apsodinti gėlėmis.
Gal artėjant pavasariui atsiras verslininkų, kurie padovanos Katedros aikštei gėlių – šliaužiančiųjų vaisginų, japoninių plukių, astilbių, raktažolių ir snapučių? Juk papuošti aikštę klestinčiai įmonei kainuotų nedaug – tik 2 tūkst. litų.
Savivaldybė mielai laukia ir kitokių dovanų – Geležinio Vilko gatvėje vijoklių ant sienos, Lakštingalos skvere – žydinčių krūmų, o L.Stuokos-Gucevičiaus skvere – tų pačių snapučių.
Tikrai ne visos dovanos miestui buvo įteikiamos taip triukšmingai. Ar būtume sužinoję, jog advokatas R.Valiūnas dosniai skolino asmeninės kolekcijos dailės kūrinius vasarą atidarytam V.Kasiulio muziejui?
Tai paaiškėjo tik prieš kelias dienas, kai R.Valiūnui buvo įteikta Šv.Kristoforo statulėlė už meilę ir dosnumą Vilniaus kultūrai.
Prieš pat Kalėdas netikėtos dovanos sulaukė ir Bažnytinio paveldo muziejus. Restauratorius ir menotyrininkas J.Blažiūnas jam padovanojo visą gyvenimą kauptą archyvą apie Vilniaus bažnyčių architektūrą.
Muziejui tyliai buvo įteikta daugybėje segtuvų saugotų bažnyčių piešinių, projektų, brėžinių, eskizų ir bažnytinių dokumentų. J.Blažiūnas kuklinosi sakydamas net neskaičiavęs, kiek ir ko dovanoja muziejui.
O juk archyvui, pradėtam kaupti dar studijų metais, reikėjo ir nemažai lėšų. Menotyrininkas išskirtinius piešinius ar dokumentus pirko sendaikčių turguose, antikvariatuose arba iš žmonių.
„Pamatęs kokį nors pluoštą dokumentų negaliu praeiti, nes žinau, jog kai kada, tiksliau, ne kai kada, o dažnai, jie gali išnykti negrįžtamai. Jie gali nusėsti privačiose kolekcijose, privačiuose rinkiniuose“, - dovanodamas kolekciją aiškino J.Blažiūnas.
Dovanomis įpratome vadinti net nemalonius, sumaištį mūsų buityje keliančius dalykus. Aišku, su sarkazmu.
Taip Trakų Vokės gyventojams dovana tapo bendrovės „Fortum“ ketinimai netoli jų namų statyti atliekų deginimo gamyklą.
Dovana – automobilių spūstys prieš šventes. Dovana – slidžios gatvės ar nebarstyti šaligatviai. Laimė, kelininkai nebuvo dosnūs tokių dovanų, nes žiema dar neparodė savo nagų.
Karčiai šypsodamiesi dovana tolimųjų reisų vairuotojams pakrikštijome net sunkvežimių eilę, šiomis dienomis nusidriekusią nuo pasienio iki pat Vilniaus.
Taigi visokių sulaukėme dovanų. Ir jų buvo tikrai daug – kaip iš gausybės rago. Tik vienas klausimas kirba: nejaugi nieko nesugebame užsidirbti, kad mums vis ką nors dovanoti reikia?
„Sostinė“
