Tarp pritariančių mūsų pasirinkimui – ir vyriausia iš Auksine kurpaite apdovanotųjų sąrašo Galina Dauguvietytė. Ji Metų moterimi buvo išrinkta prieš dvejus metus.
Kai kitą dieną po pobūvio pasiteiravau, kaip ji jaučiasi, 87 metų režisierės ir aktorės balsas skambėjo žvaliai.
„Vos neapsivožiau, kai pamačiau prie manęs einantį Algirdą Butkevičių. Pasirodo, premjeras norėjo su manimi nusifotografuoti!“ – stebėjosi G.Dauguvietytė.
Kaip praleisi tokią progą, juk jūs, Galina, esate mūsų šalies nacionalinė vertybė.
Buvo ir daugiau dalykų, kurie pobūvyje ją stebino, pavyzdžiui, vienos viešnios suknelė, tačiau Editos kandidatūrai Galina nedvejodama pritarė: „Ji daug gero yra padariusi.“
Iš tiesų E.Mildažytės širdis tokia plati, kad joje telpa visos Lietuvos žmonių bėdos. Ir ne tik mūsų šalies, jai rūpi ir Gruzijos karo pabėgėlių vaikai.
Viską, ką E.Mildažytė daro, ji daro su polėkiu: veda televizijos laidas ir labdaros renginius, padeda diabetu sergantiems vaikams, šilta sriuba vaišina alkstančius, kuria dokumentinius filmus ir rašo knygas ar paprasčiausiai linksminasi ir šoka. Viską ji daro aistringai.
Editos gyvenimo variklis – meilė. Ne veltui vyras jos nepaleidžia iš akių. Tokias moteris reikia saugoti!
Visos penkiolika žavių lietuvių, kurioms „Stilius“ per šešiolika žurnalo gyvavimo metų yra suteikęs Lietuvos moters titulą, yra išskirtinės. Tačiau jos turi ir panašių savybių. Niekada nė iš vienos jų lūpų nesu girdėjusi verkšlenimo, zirzimo ar savęs gailėjimo gaidų.
Štai vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė, kurios namuose auga keturios atžalos, mieliau pasakoja apie jų teikiamus džiaugsmus nei nemigos naktis ir vaikiškas ligas.
Agnė Zuokienė irgi tvirta kaip uola, nors rūpintis šeima ir aktyviai dalyvauti įvairioje veikloje kainuoja laiko ir jėgų.
O galerininkė Nida Rutkienė ir buvusi pirmoji šalies ponia Alma Adamkienė – dvasios aristokratės, nors ir jas likimas ne visada lepina, siunčia ne vien dovanas, o ir išbandymus.
Jos visos tada, kai kitos mato pustuštę stiklinę, regi ją puspilnę. Ir visos nestokoja humoro jausmo.
„Žmogus be humoro jausmo – tai gyvas lavonas“, – įsitikinusi G.Dauguvietytė.
Maniau, nestokoju šios savybės, bet kai Galina pareiškė artimiausiu metu turinti pasirūpinti savo laidotuvių reikalais, šįkart aš vos neapsivožiau. O ji kuo ramiausiai man dėstė savo pageidavimus ir laidotuvių scenarijų. Negaliu jo atskleisti, bet tragiškų gaidų ten nėra – viskas santūru ir paprasta.
„O tu rašysi straipsnį. Ir kad per laidotuves nebūtų jokių krapijimų“, – abejoti neleidžiančiu balsu ištarė Galina.
Ne, mirti ji dar nesiruošia, dar puikiai pagyvens, juolab kad ir sveikata nesiskundžia. Ji tik viską daro savo galva, tad ir paskutinei kelionei nori diriguoti pati.
Štai kokios tos „Stiliaus“ Metų moterys – jos net į akivaizdžiai liūdnus dalykus žvelgia visiškai neašarotomis akimis. Tada ir pats gyvenimas joms šypsosi.