Į šį raginimą jau atsiliepė ir po tolimiausius pasaulio kampelius išsibarstę buvę mokyklos auklėtiniai.
Per 35 metus ją baigė apie 950 ir dar tiek pat mokėsi metus kitus.
„Būtų šventvagiška parduoti tokį pastatą verslininkams. Jis specialiai pritaikytas dailės mokyklai.
Ši vieta kaip miesto altorius. Prie mokyklos vyko pirmasis Sąjūdžio mitingas, joje veikė Sąjūdžio štabas, o kieme ošia Atgimimo ąžuolas.
Nepriklausomybės atkūrimą mena skulptūra Varpas, koplytstulpis.
Šis mokyklos pastatas ir aplinka jokiais būdais negali būti sukomercinti“, - tvirtino parašų rinkimą už jos išlikimą inicijavęs architektas Algirdas Mainelis.
Jis kviečia mokyklos gynėjus parašus siųsti paštu arba elektroniniu paštu.
Tokia pat ir dailininko, Kovos 11-osios Akto signataro Vytauto Kolesnikovo nuomonė.
„Pastatą būtina renovuoti, apšiltinti, kad jo išlaikymas atpigtų. Nereikia mėtyti pinigų kažkokiems naujiems menų inkubatoriams, nes dailės mokykla ir yra mažųjų bei jaunųjų dailininkų inkubatorius“, - pridūrė V.Kolesnikovas.
Devynioliktus metus Dailės mokyklai vadovaujantis Redas Diržys tikino, kad seniai prašo savivaldybės lėšų stogui, langams atnaujinti, sienoms apšiltinti.
Pernai patvirtintas bendras maždaug 10 milijonų litų vertės projektas su viena Alytaus ir kaimyninės Lenkijos dar viena vidurine mokykla šių trijų pastatų rekonstrukcijai.
„Jei mokykla bus perkelta į kitas patalpas ir jos pastatą savivaldybė parduos, sužlugdysime šią Europos Sąjungos paramą.
Todėl netikiu, kad taip lengvai būtų galima šį pastatą privatizuoti.
Kol kas tik iš spaudos girdėjau apie tokius mero Jurgio Krasnicko pasvarstymus. Nėra jokių oficialių raštų ir net pokalbio su juo nebuvo.
Bet ginti mokyklos jau pakilo alytiškiai.
Net ir po visą pasaulį išsiblaškę buvę auklėtiniai, kuriuos labai sunku sukviesti į bendras parodas, gausiai rašo ir skambina sunerimę“, - teigė R.Diržys, pridūręs, jog ji per parą dirba ne tris, o dvylika valandų.
Alytaus miesto savivaldybėje prieš Kalėdas vykusios šventinės spaudos konferencijos metu, kurioje buvo apžvelgti nuveikti ir planuojami darbai, mero Jurgio Krasnicko ištarti keli sakiniai apie švietimos sistemos pertvarkymą ir galimą Dailės mokyklos likimą virto galinga nesibaigiančia sniego lavina.
„Rezervai taupyti yra didžiuliai, Gal nė vienos mokyklos neuždarysime, Gal Dailės mokyklą kažkur perkelsim, o jos pastatą privatizuosim. Dabar šis pastatas naudojams tris valandas per dieną. Šiuo atveju aš galvoju kaip ūkininkas, o ne kaip politikas“, - tokie mero žodžiai suaudrino ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse garsinančios Alytų mokyklos gynėjus.
Pastato, savo struktūra primenančio antikinės šventyklos ar trinavės bažnyčios struktūrą, projekto autorė Gražina Janulytė-Bernotienė taip pat prašo jį išsaugoti kaip dailės mokyklą.
„Geriau ne dailės mokyklą iš jo iškelti, o čia sukelti iš viso miesto specialiojo meninio lavinimo klases.
Jį projektavau specialiai pritaikytą dailės mokyklai - viršutinis apšvietimas klasėse, pirmame aukšte erdvės parodoms.
Ir postmodernistinio klasicizmo dvasia jaučiama derinyje su kolonomis, balkonais“, - aiškino projekto autorė.
Nepaprastos mokyklos su paslaptinga dvasia miesto sode - pušyne projektą nebuvo lengva suderinti.
Bent porą kartų autorei teko lankytis pas švietimo ministrą, gauti specialų Ministrų tarybos leidimą statyboms.
Vertėtų prisiminti ir 1997 metais Alytaus miesto laikraštyje išspausdintą Niujorko menininkų grupės atsiliepimą apie šią mokyklą:
„Mes esame daug girdėję puikių atsiliepimų apie Alytaus meno mokyklos veiklą.
Ši mokykla priartina Alytų prie pasaulinės kultūros lygio.
Jos organizuojami tarptautiniai avangardinio meno festivaliai tikrai nedaro Alytaus provincijos miesteliu bet atvirkščiai - sukuria naują kultūros ir meno centro augimo galimybę“.
