Bet kas nutinka, kai toks savimeilę maloniai kutenantis burbulas sprogsta? Ko gero, būna gėda, nes tai reiškia, kad ne tokie ir gudrūs vis dėlto buvome. Bet to stengiamasi viešai nedemonstruoti ir neatgailauti.
Ta gėdinga tema nutylama ir elgiamasi, lyg nieko nebuvo. Na, kam save plakti ir badyti pirštais už tai, kad kažkoks kinų humoristas žinią apie Kim Jong Uno dėdę, nuogą įstumtą į 120 alkanų šunų narvą (na taip, cituodami šį pranešimą niekas nesusimąstė, kokio dydžio tas narvas turėjo būti), paskelbė „Twitter“ dar likus dienai iki mirties bausmės įvykdymo?
Kinų kalbos, ačiū Dievui, mokyklose dar nesame priversti mokytis, patikrinti informacijos patikimumo nebuvo techninių galimybių. Galime kaltinti tiktai kažkokį „Wen Wei Po“, nesuprantamais hieroglifais rašantį Honkongo dienraštį, kuris nesigilindamas lyg už gryną pinigą pateikė sensacingą žinią.
Žinią, kurios buvo taip išsiilgęs pasaulis. Lengvatikių pasaulis? Ne. Tiesiog labai norintis, kad tokie dalykai būtų tiesa. Nes Šiaurės Korėja a priori yra žiauri, nežmoniška ir iškrypusi.
Prisipažinkite, apsidžiaugėte ar ne, kai sužinojote, kad Kim Jong Uno dėdė buvo elementariai sušaudytas? Kad ciniškiausio žiaurumo ir nežmoniškumo aktas neįvyko?
Greičiausiai buvo truputėlį apmaudu. Bet dėl ko – kad jus apgavo, ar kad šįkart nepavyko patvirtinti to, ką žinote iš anksto?