Tą mėlyną profilį jūs tikriausiai turite, o štai laiko knygoms – gal ir nebe. O gaila, nes H.Ch.Anderseno „Šešėlis“ - puiki istorija suaugusiems, XIX amžiuje rašyta tarsi specialiai mūsų laikams. Pabaiga – visai ne pasakiška. Pagrindinis veikėjas nubaudžiamas mirtimi, o nelaimėlio vietą gyvenime užima buvęs jo paties šešėlis.
Pamokanti istorija – nepasitikėti tamsiais tipais, sekiojančiais iš paskos. Tačiau šiais laikais liūdnos pasakos niekam nerūpi. Visi užsiėmę vaidmenimis šešėlių teatre. Ir kovomis su savo pačių sukurtomis šmėklomis.
Žinote, kokia yra antra populiariausia paieškos frazė „Google“ sistemoje? Ogi – „Kaip ištrinti „Facebook“ duomenis?“ Žmonės rašo, fotografuoja, dalijasi. Paskui staiga žiauriai užsimano viską pašalinti ir ima kamuotis.
Socialiniai tinklai, kitos pramogos keičia ir gyvenimus, ir įpročius: darbe, parduotuvėje, lovoje. Vakarų Europos šalyse poros mylisi vis rečiau. Anot sociologų, suaugę britai tai daro triskart per mėnesį (minus 20 procentų per dešimtmetį). Psichologai ir kiti specialistai vardija įvairias priežastis: ekonominė krizė, visuotinė depresija, įsivyraujantis polinkis gyventi atskirai, o ne poromis.
Tačiau yra dar vienas svarbus veiksnys: ištrintos ribos tarp darbo ir namų. Žmonės po darbo parsitempia kompiuterį ir tuos mažesnius ekranus, kurių blausi šviesa vakarais nušviečia miegamuosius.
Tikrina paštą, draugų pranešimus socialiniuose tinkluose, orų prognozes ar šiaip pirštu stimuliuoja stiklą, po kuriuo skraido pikti paukščiai, mauroja nemelžtos karvės ar byra žaislinio pasaulio pinigai. Nebėra laiko net pasikalbėti su partneriu, kuris veikiausiai irgi santykiauja su virtualiu pasauliu.
Seksas? Dar niekada jis nebuvo toks interaktyvus. Naujo sociologinio tyrimo duomenimis, 10 proc. vidutinio amžiaus ir apie 20 proc. jaunesnių amerikiečių intymiomis akimirkomis naudojasi mobiliaisiais įrenginiais, juk jie tokie patogūs, ir ne todėl, kad vibruoja. Gali filmuoti, fotografuoti. Arba iškart ką nors parašyti pasauliui apie tai, ką ir (su kuo) dabar veiki.
Vieno informacinių technologijų renginio metu Sidnėjuje korėjietis programuotojas man papasakojo, kad jo tėvynėje jaunuolis, norintis vesti patikusią merginą turi iškviesti jos tėvą į dvikovą „StarCraft“ žaidime ir jį įveikti. Iš pradžių pamaniau – anekdotas. Tačiau kelias dienas pabendravęs su korėjiečiais ir kitų Azijos šalių delegatais supratau, kad tai – rimta. Per dešimtmetį žmonių sąmonėje sukurtas naujas geismo objektas: tviskantys išmanieji telefonai ir planšetiniai įrenginiai. Azijoje jau užaugo karta, kuriai tai – tarsi fetišas, keliantis jausmą, panašų į seksualinį susijaudinimą.
Tai rinka, jau pasirengusi priimti naujos kartos įrenginius, kurie bus dar greitesni ir patogesni. Integruojami į drabužius, aksesuarus. Vėliau – ir į kūną. Daktare, įsiūkite man „Tumblr“ ir „Instagram“ aplikaciją.
Taip, gyventi darosi vis patogiau, viską darome greičiau, atminties neapkraudami faktais, skaičiais ir veidais. Juk atsakymai – visada šalia. Atminties, deja, nelavina, veikiau atvirkščiai. Bet juk kaip patogu! Ir smagu, nes dar niekada nebuvo taip lengva čiuožti plonu civilizacijos lukštu. Mąstančiai žmonijos daliai – tai tiesiog papildomos galimybės, nebemokančiai mąstyti – naujas slenkstis.
Garsus XX amžiaus fantastas Isaacas Asimovas 1964-aisiais leido sau paspėlioti: kaip atrodys pasaulis po 50 metų?
2014-ųjų sausį skaitant šį darbą stebina įžvalgos, tiksliai apibrėžusios žmogaus vienatvės, jo geismų schemas, žmonijos kelią. Ir netgi kirba įtarimas, kad I.Asimovas ne tik rašė apie laiko mašinas, bet ir vieną jų turėjo. Tiksliai numatytas žmonių kiekis, vis labiau slegiančių planetą, taip pat – aukštųjų technologijų proveržis. Nuspėjamas, pasirodo, ir žmogaus noras viską patogiai perleisti Šešėliui.
„Žmonės toliau trauksis iš savo natūralios aplinkos patys kurdami tokią aplinką, kuri jiems atrodys labiau priimtina“, - 1964 m. rašė „Aš robotas“ autorius. Tiesa, „Minecraft“, „Starcraft“ ir kitus pasaulius turime nebe pirmus metus, bet dabar kaip niekad sparčiai artėja tai, ko iš esmės trokštama: realaus ir virtualaus pasaulių susiliejimas.
O štai kita įžvalga, lyg rašytojui anuomet kas nors iš ateities būtų pašnibždėjęs apie „Skype“, „FaceTime“ ir kitus mūsų džiaugsmus: „Komunikacijos vyks vaizdu ir garsu, o jūs matysite žmogų, kuriam skambinate. Ekranas bus naudojamas ne tik matyti tą, kuriam skambinate, bet ir tyrinėti dokumentus, nuotraukas, skaityti knygas.“
Kitos jo prognozės niūresnės: robotai vis giliau skverbsis į buitį ir žmonių gyvenimus, kol taps dominuojančios gyvybės formos konkurentais. Ką gi, tiek patogių ir pigių mechanizmų dar niekada nebuvo sukaupta žmogaus būste, tačiau įžvalga apie robotų žudikų invaziją nepasitvirtino. Tiesa, vis spartėja kitas procesas, kurį mąstytojas galbūt ir turėjo galvoje rašydamas apie bėgimą nuo tikrovės. Žmogus pats nekantrauja tapti kažkuo kitu.
Kas nenori būti sveikesnis, gražesnis, protingesnis? Patobulintas. Po skaitmeninės revoliucijos, apraizgiusios planetą žmogiškų ryšiu tinklu, sujungusiu milijardus individų į vieną pulsuojančią ir besidalijančią potyriais bendruomenę, ateina metas pertvarkyti patį individą. Tai jau vyksta.
Nereikia būti pranašu: silicio ir kitų mineralų mikroschemos netrukus taps atgyvena, o išmanieji prietaisai persikels į vartotojo kūną.
Netikite? Bet štai jauno lietuvio iš Moliškių kaimo istorija: Martynas Girulis serga cerebriniu paralyžiumi, viso gyvenimo svajonė buvo nebūti našta aplinkiniams. Svajonė išsipildė: po daugybės sunkių operacijų jis vaikšto, tačiau didysis stebuklas yra rankos. Po operacijos Austrijoje jis tapo trečiuoju žmogumi pasaulyje su bionine ranka: ne tik judina, kelia daiktus, bet ir jaučia tai, ką čiuopia.
Tai – revoliucijos ženklai, kurių aplink vis daugiau. Indijoje gyvena jaunas genijus Pranavas Mistry. Jis yra visai rimtai nusiteikęs pakeisti žmoniją su savo projektu „Šeštasis pojūtis“. Šį jauną ir veržlų protą jau nusamdė viena pasaulinė korporacija, kuri jo idėjoms negaili išteklių. Panašu, kad būtent jam būsime dėkingi už tai, kad netolimoje ateityje išmanieji daiktai taps mūsų pačių dalimi.