Sąjungininkų kariai purto Afganistano smėlį iš kareiviškų batų ir pakuojasi daiktus. Prieš dvylika metų prasidėjusi karinė operacija baigėsi. Brangi technika dabar skrenda virš kalnų tik tam, kad atsisveikintų su atšiauria šalimi. Ginklai sutepami tik tam, kad jais šaudytų afganai. Greitai jie turės prisiimti visišką atsakomybę už savo šalį. Svarbiausias klausimas - ar sugebės?
Pietų Afganistano kalnuose gimęs plėšrūnas vis dar gyvas. Mažai abejonių, kad Talibanas dar pabandys pulti ir susigrąžinti prarastas pozicijas. Todėl iš šalies besitraukiantys sąjungininkai ruošia ir ginkluoja Afganistano nacionalinės armijos vyrus. Tikslas – taip pripumpuoti afganų raumenis, kad jie sugebėtų apginti savo trapią visuomenę.
Tame svarbiame procese dalyvauja ir maždaug šimtas Lietuvos karių - nuo Oro pajėgų grupės iki specialiųjų operacijų eskadrono „Aitvaras“. Afganus ruošiantys lietuviai sako, kad tai – sudėtingas uždavinys.
Prie mūsų šarvuoto automobilio prišoko ginkluotas vyras. Uniforma tokia dulkėta, kad nesuprasi – kariškis ar policininkas. Rūstus jo žvilgsnis įsiropštė į saloną, pačiupinėjo karių pažymėjimus ir patikrino ar ginklai nėra užtaisyti. Prieš leisdamas mums dulkėti toliau, afganas dar iššovė kontrolinį dirstelėjimą, lyg sakytų: mes jus stebime!
Važiuojame storų gelžbetoninių plokščių labirintu. Milijoninį musulmonišką miestą džiovina saulė, tačiau betono ir plieno armatūra uždengia dangų ir meta vėsų šešėlį. Tuose gniaužtuose automobiliai vos prasilenkia, tačiau eismas intensyvus. Dulkių debesys tokie gausūs, kad vien žiūrėdamas per šarvuotą stiklą burnoje pajauti girgždesį.
Šis Kabulo rajonas skiriasi nuo kitų. Tai yra svarbi miesto dalis, todėl gatvės uždengtos apsauginiais betono luitais - saugo nuo mirtininkų sprogimų ar nevaldomų raketų.
Čia vietoje šaligatvių kiurkso smėlio maišai, už kurių pravažiuojančius automobilius stebi kulkosvaidžiai. Pėsčiųjų nėra, tik „Kalašnikov“ ginkluoti afganų policininkai. Nėra ir kitose Kabulo gatvėse parduodamų sudžiūvusių vaisių, riešutų ar vagiliaujančių vaikų. Greičiau čia sutiksi stambų kovinį šunį ar prie diržo prisegtą granatą.
Betoninio labirinto pabaigoje stabtelėjome prie dar vieno patikrinimo punkto. Pažvelgęs per priekinį automobilio stiklą pamačiau vaizdą, kuris Afganistane nėra įprastas. Už pilkų gelžbetonio plokščių, smėliu aplipusių vartų ir išblukusių uniformų driekėsi prisirpęs sodas. Sultinga žolė, pajūrio pušis primenantys medžiai, net kažkokios gelsvos gėlės. Mėsingas augalynas išdžiūvusiame skurdo skruzdėlyne. Atrodo, kad net kareivių uniformos čia yra švaresnės nei dirbančių dulkėtose gatvėse.
Tame žaliame kieme stovi Afganistano gynybos ministerija. Kariaujančioje šalyje tai – viena svarbiausių valstybės institucijų. Iš esmės, čia priimami sprendimai, kurie lemia ne tik šalies saugumą, bet ir ateitį. Todėl šita Kabulo miesto dalis yra taip atidžiai saugoma – ji nuolat yra Talibano savižudžių ir raketų taikinyje.
Čia atvykome, nes Lietuvos kariuomenės vadas Arvydas Pocius pirmą kartą susitiko su Afganistano nacionalinės armijos vadu Sheru Mohammadu Karimi. Tai nebuvo darbinis dviejų strategų pokalbis, labiau – apsikeitimas mandagiomis frazėmis. Tačiau generolų susitikimas turėjo ir simbolinę prasmę. Lietuvos kariuomenės vadas pademonstravo - Afganistano šeimininkai yra afganai, o sąjungininkų pajėgos yra tik svečiai.
Lietuvos karys pabeldžia į sovietinį sraigtasparnį Mi-17, stovintį Kandaharo karinėje bazėje, Afganistano pietuose. Taip man parodo, kad mašinos korpusas yra sutvirtintas papildomais šarvais.
Dviprasmiškas jausmas: man už nugaros staugia amerikiečių naikintuvas F-15E Strike Eagle, virš galvų sklendžia nebylus dronas-žudikas MQ-9 Reaper, už kalnų smėlį pusto sraigtasparniai AH-64 Apache, o aš stoviu šalia senos sovietinės technikos, kuri net nudažyta nemadingai. Kodėl tie rusiškai krenkščiantys senoliai tupi moderniame Kandaharo oro uoste?
Lietuvis karys paaiškina: amerikiečiai negali kitoms šalims atskleisti savo karinių technologijų, todėl nepaliks afganams šiuolaikinių sraigtasparnių ir aviacijos. Bet kalnų šalyje, kurioje beveik nėra kelių ir geležinkelių, kariai ir kroviniai gabenami oru. Todėl sąjungininkai afganus apginklavo atnaujintais sovietiniais Mi-17.
Yra ir kita priežastis, kodėl Afganistane neliks modernios ginkluotės. Kariai sako, kad būtų labai sudėtinga išmokyti afganus valdyti kompiuterių prikištą amerikiečių techniką. Sudėtinga, nes sraigtasparnių pilotų ir mechanikų kursus dažnai lanko žmonės, kurie su aviacija iki tol neturėjo nieko bendro. Kovotojai lipdomi iš piemenų, o laiko pamokoms - mažai.
„Atvirai? Labai sunku“, - apie afganų pilotų ruošimą sako Amerikos karinių pajėgų instruktorius Chrisas. Jis moko valdyti nedidelį keleivinį lėktuvą „Cessna“. Po pusmečio darbo Pietų Afganistane karys sako, kad bijotų leisti mokiniams skraidyti vieniems.
„Aš jiems sakau: susikoncentruokite, atidžiai klausykite manęs, nuo to priklauso jūsų gyvybė. Tačiau kitą dieną jie daro tas pačias klaidas“, - emocingai pasakoja Chrisas. Afganistane amerikiečiai vadinami pasipūtėliais, juk jie yra operacijos šeimininkai, tačiau jo veide – labiau bejėgiškumas nei arogancija.
Oro pajėgų mokymo grupėje tarnaujantys lietuviai sako, kad pagrindinė problema – afganai nuolat keičiasi, pradeda ir meta mokslus. Į pirmąją kursų stadiją ateina vienas vyras, į antrąją – kitas, į trečiąją – dar kitas. Galiausiai, nė vienas neišmoksta iki galo.
„Su afganu mokiniu tikrinome sraigtasparnį. Jis viską apžiūrėjo pats. Aš klausiu: ar viskas gerai? Jis linksi galva. Tada aš patikrinau dar kartą ir iš karto pamačiau, kad sraigtuose trūksta tepalo. Parodau, o jis man sako: ką tik buvo“, - pasakojo Lietuvos karys. Situacija linksma, tačiau kariškių nejuokina.
Po metų afganai turės patys skraidyti, patys planuos operacijas, gabens krovinius ir karius, prižiūrės techniką ir remontuos. Jie bus atsakingi už savo šalį, į kurią bet kada gali sugrįžti kruvina Talibano žiema.
Raumeningi visureigio ratai įsikimba į springstantį žvyrą, sucypia stabdžiai, „Aitvaro“ priešakinių operacijų bazės kieme pasišiaušia dulkės. Iš šarvuoto automobilio iššoka trys uniformuoti afganai.
„O!“ - pamatęs svečius nusišypso Lietuvos specialiųjų operacijų karys ir pamojuoja ranka. Atvyko pareigūnai iš Kandaharo greitojo reagavimo policijos kuopos, kurią šiuo metu treniruoja mūsų „Aitvaro“ vyrai.
Lietuvių darbas – taip paruošti specialųjį policijos padalinį, kad kitąmet afganai patys galėtų vykdyti žaibiškas ir sudėtingas operacijas. Sulaikyti tiek stambius narkotikų prekeivius, tiek Talibano lyderius. „Jie patys planuoja, patys renka informaciją, patys atlieka veiksmus. Mes tik stebime ir patariame, beveik nesikišame“, - pasakoja barzdotasis „Aitvaro“ karys.
Pavyzdžiui, pareigūnai gauna informacijos apie tai, kad kokiame Pietų Afganistano kaime bruzda talibų kovotojai. Montuoja sprogmenis į savižudžio automobilį, slepia raketas ar ginklus. Greitojo reagavimo kuopa turi patikrinti žvalgybos duomenis, žaibiškai suplanuoti ir įvykdyti operaciją, atlikti kratas trobose, sulaikyti įtariamuosius ir tyliai pasišalinti iš kaimo.
Anksčiau tokį pavojingą darbą atlikdavo „Aitvaro“ kariai, tačiau dabar tai daro afganų policininkai ir kariškiai. Jų pernai žuvo net 2 tūkst. 767. Palyginimui - per tą patį laikotarpį buvo nukauta 18 kartų mažiau sąjungininkų karių.
Žuvusių afganų skaičius kasmet auga, o sąjungininkų - mažėja. Taip yra todėl, kad dabar beveik visas operacijas atlieka patys afganai. Mokymai ir patirties kaupimas pareikalavo aukų, tačiau davė teigiamų rezultatų.
„Jie labai patobulėjo. Visiškai kitas vaizdas“, - sako barzdotas lietuvių karys. Afganistane jis tarnavo ir prieš kelerius metus, kai Zabulo provincijoje „aitvarai“ pirmą kartą pradėjo dirbi su afganų policija - vadinamąja Masudo kuopa. Dabar lietuviai treniruoja Kandaharo provincijos specialųjį policijos dalinį.
„Mes juos gerbiame ir nespaudžiame, - apie sudėtingą mokymo procesą pasakoja Lietuvos karys. - Nieko jiems nesakome, kai dėl kokios religinės šventės savaitę nesimokome. Tiesiog laukiame, kol jie galės tęsti treniruotes. Nepykstame, jei jie ką nors padaro ne taip. Tada dar kartą viską paaiškiname ir bandome iš naujo. Jie yra kitokie žmonės, kitaip supranta pasaulį, todėl mes stengiamės juos suprasti ir gerbti. Tai sudėtingas, daug kantrybės reikalaujantis procesas, bet rezultatai yra labai geri.“
Lietuvis pripažįsta, kad į greitojo reagavimo kuopose tarnaujantys afganai yra labiau motyvuoti. Jie praeina sudėtingą atranką, gauna didesnį atlyginimą, yra labai gerbiami kariai ne tik tarp gyventojų, bet ir tarp sąjungininkų pajėgų. Todėl jie labiau pasiryžę išmokti, nei eiliniai afganų kariai ar policijos pareigūnai.
„Penkiolika“, - lietuviškai man pasako afganas, North Kaia karinės bazės turguje pardavinėjantis suvenyrus. Ne iš karto supratau, kad jis man pasakė šilkinės afganiškos skarelės kainą. „Dešimt“, - atsikvošėjęs atšaunu jam. „Dvylika“, - nuginkluoja lietuviškai kalbantis afganas. Iš krautuvėlės išsinešiau pluoštą šilkinių apdarų ir priblokšto žmogaus veido išraišką.
Lietuvos kariai paaiškino, kad Afganistano žmonės labai greitai mokosi svetimų kalbų. Esą jie turi išskirtinį talentą. Keli Čagčarano gyventojai, dirbę lietuvių karinėje bazėje, puikiai mokėjo mūsų kalbą. Pavyzdžiui, Goro provincijoje tarnavę kariai vis dar su šypsena prisimena afganą Basirą, kuris laisvai kalbėjo lietuviškai.
Gal tai išskirtinis afganų talentas, bet kartu - būdas išgyventi. Svetimšalius suprantantis afganas gali užsidirbti daugiau pinigų. Užsienio kalbos mokėjimas - viena iš nedaugelio sotesnio gyvenimo galimybių toje skurdžioje kalnų šalyje. Todėl afganų motyvacija mokytis yra labai didelė. Priešingai, nei išmokti policininko ar kario tarnybos paslapčių. Pareigūnai uždirba mažai, o jų darbas – labai pavojingas. Jie nuolat yra sukilėlių ir kriminalinių nusikaltėlių taikinyje.
„Žiemą jis – karys. Pavasarį viską metą ir išeina ganyti avių, - pasakojo vienas Lietuvos karininkas, tarnaujantis Afganistane ir mokantis afganus. - Tu apmokai žmogų, investuoji laiką, o jis viską meta ir jo niekaip nesulaikysi. Taip dažnai būna.“ Kitaip tariant, dalis afganų žiemą bando tapti kariais, nes tuo metu negali užsiimti gyvulininkyste ir užsidirbti. O kariuomenėje moka atlyginimą. Tačiau kalnų viršūnes pradėjus šildyti pavasariui, afganai meta ginklus ir grįžta prie tradicinio gyvenimo.
Bekraščiuose smėlynuose sąjungininkai įklimpo į sudėtingą situaciją. Afganistanas yra geopolitiškai svarbi Centrinės Azijos teritorija, per kurią eina prekybiniai keliai ir galios žaidimų autostrados. Norėdami išsaugoti įtaką regione, amerikiečiai privalo užtikrinti Afganistano politinį stabilumą ir visuomenės saugumą, apginti nuo Pakistano pasienyje tykančių nenukautų talibų.
Iš kitos pusės – šių metų pabaigoje sąjungininkai privalo išvesti karines pajėgas. Tada Afganistano ir viso regiono ateitis priklausys nuo tų karių, kuriuos dabar moko lietuviai ir kiti sąjungininkai.
„Visi suprantame, kad situacija yra sudėtinga. Valstybės ateitis nėra aiški. Bet tai priklauso nuo politinių sprendimų. Mes, kariai, stengiamės gerai atlikti savo darbą“, - sako lietuvis karininkas, dirbantis ISAF pajėgų štabe. Jis mano, kad sąjungininkams reikia daugiau laiko Afganistano nacionalinės armijos paruošimui. O to laiko gali laimėti tik politinio pokerio žaidėjai, kurie derasi su prezidentu Hamidu Karzai.
Faktai ir statistika
* Lietuvos kariai misiją Afganistane prasidėjo 2001 metais, prisijungdami prie Amerikos vadovaujamos operacijos „Enduring Freedom“.
* Nuo 2005 Lietuva dalyvauja NATO vadovaujamoje ISAF operacijoje. Iki šiuo metų mūsų šalis rūpinosi Goro provincijos atkūrimu ir saugumu.
* Pietų Afganistane, Kandahare veikia Specialiųjų operacijų pajėgų eskadrono „Aitvaras“ vyrai. Taip pat - Oro pajėgų mokymo grupė.
* Sostinėje Kabule dirba Specialiosios misijos apsaugos grupė. Taip pat - Nacionalinio paramos elemento kariai, kurie rūpinasi logistika.
* Lietuvos kariškiai taip pat tarnauja Tarptautinės saugumo paramos pajėgų (ISAF) štabuose. Jie atsakingi už operacijų planavimą ir aprūpinimą.
* Karinei operacijai Afganistane vadovauja NATO, tačiau apie 95 proc. išlaidų dengia JAV.
* Nuo šių metų sąjungininkai beveik nerengia karinių operacijų – tai daro Afganistano nacionalinė armija. Dabar NATO karių tikslas yra mokyti afganų karius ir karininkus.
* 2013 metais žuvo net 2 tūkst. 767 afganų kariai ir policininkai. Aukų skaičius kasmet vis auga.
* Pernai Afganistane žuvo 151 sąjungininkų karys. Tai yra – dvigubai mažiau nei ankstesniais metais.
* Kada NATO kariai pasitrauks iš Afganistano – kol kas neaišku. Spėjama, kad tai įvyks 2015 metais.
* Afganistane gyvena apie 30 mln. žmonių, tačiau tikslaus jų skaičiaus niekas nežino, nes ne visi gyventojai registruojasi.
* Gausiausi miestai – Kabulas ir Kandaharas. Prie tų miestų esančiose bazėse tarnauja Lietuvos kariai.
* Vaikų mirtingumas Afganistane – vienas iš didžiausių pasaulyje.