A.Butkevičius Sausio 13-ąją buvo pasirengęs padegti Seimą

Apie šį dar mažai žinomą epizodą puikiai žino tuometis 29 metų krašto apsaugos departamento generalinis direktorius, Lietuvos laikinosios gynybos vadovybės narys Audrius Butkevičius. Jis neneigia ketinęs per ataką sudeginti parlamento pastatą. Tiesa, su kino filmų technika pasaulis būtų išvydęs dramatiškesnį degančio Seimo vaizdą.

Kam to reikėję? Kiek parlamente ir kituose pastatuose buvo partizanų ginklų, medžioklinių šautuvų? Kaip ketino gintis lietuviai? Apie tai - pokalbis su A.Butkevičiumi.

- Turėjome 100 šaudančių vamzdžių. Dalį paėmėme iš medžiotojų draugijos, surinkome sportinius mažo kalibro šautuvus.

Be to, turėjome pokario partizanų paliktų ginklų.

- Kartą paskambino vienos Žemaitijos bažnyčios kunigas ir paprašė atvažiuoti. Pasirodo, kai partizanai ėjo iš miškų, pirmiausia paslėpė bažnyčioje ginklus, o patys pasidavė beginkliai. Suvokė, kad Lietuvai tų ginklų dar reikės. Senas altarista buvo tam kunigui parodęs, kurioje sienoje viskas paslėpta.

Einame į rūsį, išlaužiame sieną - o ten dėžės su rusiškais ir vokiškais karabinais, automatinis rusiškas šautuvas S-10.

Ginklai šaudė, bet buvo problemų su šaudmenimis: per ilgai gulėjo. Po nedaug, bet tokio kalibro šaudmenų susirinkome.

Kartą atvažiavo prie Aukščiausios Tarybos žmogus: „Butkevičiau, maisto atvežiau, ateikit pasiimti!". Išeinu, o jis atidaro mašinos bagažinę, o ten po ką tik paskersta kiaule guli rusiški karabinai „Mosin Nagan". Irgi partizanų ginklai.

- Iš karto po įvykių prie televizijos bokšto Seimą ginti buvo pasirengę 3 200 žmonių. Tūkstantis pasieniečių - visa pamaina, 200 žmonių iš Kauno puskarininkių mokyklos, 200 iš mokomosios kuopos.

Taip pat surinkome žmones, kurie vėliau tapo mūsų savanoriškos krašto apsaugos tarnybos užuomazga.

- Ką tie 3200 žmonių būtų veikę su 100 šautuvų, jei parlamentas būtų puolamas?

- Mums net į galvą neatėjo ginti parlamentą nuo sovietinės kariuomenės. Ginklai buvo reikalingi pademonstruoti, jog valstybė ginasi. Tiksliai suvokėme, jog tai bus simbolinis pasipriešinimo aktas, kuris leistų po mūsų ateinantiems politikams teigti, jog valstybė priešinosi iki galo.

Mes kovojome informacinį psichologinį karą. Jei sovietų kareiviai būtų atakavę, aš buvau pasirengęs pats padegti parlamentą. Mums buvo reikalingas šis gražus vaizdas: dega Lietuvos demokratija!

Tik taip galėjome įtikinti užsienių politikus mus remti.

Tuo metu Europa ir visas pasaulis sirgo „gorbimanija". Rusijos vadovas Michailas Gorbačiovas buvo išvadavęs pasaulį nuo šaltojo karo košmarų ir pasaulis mus suvokė kaip kenkėjus, galinčius sutrukdyti tokiam gražiam atšilimo laikotarpiui.

Privalėjome parodyti pasauliui, ko galima tikėtis iš M.Gorbačiovo. Tik žmonių spaudimas galėjo priversti politikus mus remti.

Žmonės reaguoja į minias, todėl mums buvo svarbu surinkti milžinišką skaičių.

- Ar dėl to sausio 12-osios vakarą per televiziją kvietėte žmones važiuoti prie televizijos bokšto?

- Ne bokšto akmenys buvo svarbiausia. Buvo svarbu išprovokuoti Vakarų rinkėją sakyti savo parlamentarui: žiūrėk, ką jie daro!

- Suvokiau, kad aukų gali būti. Kai žinai, ką sovietinė kariuomenė yra padariusi Tbilisyje, Baku, Čekoslovakijoje - tikėtis, kad tave glostys rankutėmis būtų naivu. Todėl ruošiausi ir tokiai galimybei.

Žinoma, negalėjau įsivaizduoti, kad jie bus tiek kvaili, jog prieš užsienio žurnalistų objektyvus atakuos taikių žmonių minią. Tai buvo toks netikėtumas, jog atsimenu, kaip išsitraukiau užrašų knygutę ir užrašiau: „Mes jau laimėjome".

Rusai nebuvo naivūs. Jie planavo pateikti savo vaizdelį: parlamentą ir televizijos bokštą turėjo atakuoti rusakalbių kolonos. Jie privalėjo pradėti konfliktą su lietuviais, o į konfliktą būtų gesinusi sovietų kariuomenė. Kaip kokie taikdariai.

Mums pavyko pasiekti, kad iš kelių karinių gamyklų neatvyktų autobusai su darbininkais. Tiek, kiek jų pasirodė, neužteko atakai.

Tais laikais visos karinės operacijos vyko Maskvos laiku, o Vilniuje buvo kitas laikas. Tie autobusai atvyko valanda vėliau, nei kariškiai planavo. Užuot atvykę malšinti gyventojų konflikto, kariškiai įsiveržė į taikią minią be jokio loginio paaiškinimo. Ir tai buvo parodyta pasauliui.

- Aš tikėjausi, kad taip bus. Bet nemaniau, kad jie bus tokie kvaili, jog veršis į minią, naudos tankų ir šarvuočių pabūklus. Žinoma, jie šaudė tuščiais sviediniais, apie ką aš ir kalbėjau per televiziją.

Bet kareiviai automatuose turėjo po kelis šovinius, karininkai buvo pilnai apginkluoti, spec. dalinys „Alfa" turėjo visą kovinę ginkluotę.

Aš nežinojau, ar jie juos naudos. Tačiau gerai suvokiau, kad ši strategija yra vienintelė, su kuria galima tikėtis laimėti.

- Buvome paruošę Molotovo kokteilius. Daugelis manė, kad jais mėtysime į priešų šarvuočius. Bet toje situacijoje man reikėjo parlamento gaisro.

- Iš Lietuvos kino studijos buvome atsivežę sprogmenų imitacijų, garsinių šaudymo imitacijų, dūmus gaminančios technikos. Taip pat turėjome ir fejerverkų. Mums reikėjo apgauti priešininką ir tokie sprogmenys mums visiškai tiko.

Rūsiuose ir ant parlamento stogo buvome sukūrę sprogmenų dekoracijas, nes tikrų sprogmenų stokoję. Per ataką būtume išlošę laiko, kol išminuotojų būrys tai išsiaiškintų.

Iš Lietuvos mokyklų buvome susirinkę mokomųjų granatų bei minų, reikėjo tik jas perdažyti.

Beje, „degti" turėjo ir Spaudos rūmai. Bet gynėjai pripylė tiek daug vandens ant sovietų kariškių, kad mūsų sprogmenys neužsidegė.

- Ar toks didelis gynėjų būrys ir ginklai galėjo išprovokuoti pulti Seimą?

- Sovietų kariškiai turėjo daugybę neteisingos informacijos, kad mes ginkluoti. Jie galėjo tikėtis, kad būdami romantikais, pradėsime į juos šaudyti.

Aš supratau, kad mes negalime laimėti prieš kariuomenę, įvedžiau griežtą kontrolę, kad ginklai nebūtų naudojami.

- Niekada neturėjau minčių paversti Seimo Pilėnais. Jei puolimas būtų prasidėjęs - būtume išvedę politikus ir žurnalistus

Planavau pasilikti su 300 žmonių. Kartą išdėstėme gynėjus aplink Seimą. Išėjęs patikrinti postų, krūmuose surinkau nemažai šautuvų.

- Kiekvieną dieną po kelis kartus kažkas pasiūlydavo pirkti ginklų. Bet patikrinus paaiškėdavo, kad tai pasaka ir nieko daugiau.

Bet kartą pas mane atėjo mano pirmoji meilė, kuri apsikabino ir sako: „Audriau, mano draugas gali tau parduoti ginklų". Tai išgirdęs, įsiutau. Bet atėjo vaikinukas su sportiniu krepšiu, o jame - rankinis prieštankinis granatsvaidis RPG-18!

Pagalvojau, gal mokomasis. Pasikviečiau Vaidą Tutkų, tas pasiūlė patikrinti. Grįžta po pusvalandžio: „Direktoriau, pusę sienos nunešė!"

- Nepasakosiu, nes dar privers mane sumokėti. Vilniuje pilna sienų. Tai nupirkau 300 granatsvaidžių.

- Maždaug po tūkstantį rublių.

- Vėliau iš Šiaurės miestelio pradėjo pas mane vaikščioti delegacijos ir prašyti tuos granatsvaidžius grąžinti arba parduoti. Sakiau: „Ne, kol jūs Lietuvoje - neduosiu". Vėliau su SSRS gynybos ministru Pavelu Gračiovu apiforminome tai kaip pardavimą.

- Norite pasakyti, kad tomis dienomis kažkas iš Šiaurės miestelio jums pardavinėjo galingus ginklus?

- Rusai turi tokį luomą: praporščikas. Tai - asmenys, atsakingi už kariuomenės turtą. Pasakojama, kad Afganistane nužudžiusiam praporščiką nukirsdavo ranką.

- Žinoma, ne. Nei Seimas, nei Lietuva neapginami granatsvaidžiais. Aš didžiuojuosi, kad mes apsigynėme neiššovę nė vieno šūvio.

Jei tu neturi kariuomenės - dar nereiškia, kad negali gintis. Jei neturi ginklų - dar nereiškia, kad nėra būdų apsiginti.