Laisvės gynėjus banditais ir teroristais jau seniai apšaukė Kremliui šunuodegiaujantys Rusijos istorikai, jų parankinis lietuvis Algirdas Paleckis paskelbė garsiąją „savi šaudė į savus“ teoriją.
Šiais metais sulaukėme lenkiškos dovanos. Pirmadienį Seime minint sovietų agresijos 23-iąsias metines ir kalbą sakant tuomečiam šalies vadovui Vytautui Landsbergiui, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcijos politikai paliko salę, protestuodami dėl to, kad nepriimami įstatymai, kurie leistų plačiau viešajame gyvenime vartoti lenkų kalbą.
Europarlamentaras Voldemaras Tomaševkis kiekviena proga kniaukia, kad lenkai nesijaučia Lietuvoje lygiaverčiais piliečiais, nors yra Lietuvos patriotai, dirba bendros Tėvynės labui.
Lietuvos lenkai – taip, bet V.Tomaševskis ir jo kirpimo politikai tik žaidžia lenkų jausmais ir kiršina draugiškai sugyvenančias tautas.
Tradicija intriguoti Lietuvą, naudojant lenkų kortą, siekia būtent tautinio atgimimo ir nepriklausomybės atkūrimo laikus.
Balsuojant už Kovo 11-osios aktą 1990-aisiais susilaikė būtent lenkiškuose Lietuvos rajonuose rinkti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai Stanislavas Akanovičius, Leonas Jankelevičius, R.Maceikianecas, Stanislavas Peško, Valentina Suboč ir Edvardas Tomaševičius.
Dalis jų po nepriklausomybės atkūrimo stengėsi suskaldyti šalį, reikalavo autonomijos Šalčininkams.
Ir šį pirmadienį lenkų atstovai išsakė pasipiktinimą dėl teismo sprendimu skirtos daugiau kaip 43 tūkst. litų baudos Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriui Boleslovui Daškevičiui, kuris nevykdė teismo sprendimo nukabinti gatvių lenteles su užrašais lenkų kalba.
Sulenkėję dvarponiai mėgo pravardžiuoti iš valstiečių kilusius lietuvius inteligentus chamais.
Bet dabar chamiškai elgiasi neretai bajoriška kilme besididžiuojantys Lietuvos lenkų politikai. O chamui juk neišaiškinsi, kad lenkų tautinė mažuma turi kur kas geresnes sąlygas tautinei tapatybei išsaugoti, nei lietuvių mažuma Lenkijoje.
Visi vardai ir pavardės Lenkijoje rašomos tik lenkiškai, lietuvių mokyklos uždarinėjamos, o apie lietuviškus užrašus ant Šiaurės Rytų Lenkijos kaimų gatvių, kur gyvena daug lietuvių, juokinga ir kalbėti.
Žinoma, lenkų politikų elgesio ir provokuojančių pareiškimų jokiu būdu negalima tapatinti nei su Lietuvos, nei su pačios Lenkijos lenkais. Apskritai, V.Tamaševskiui ir jo sekėjams derėtų kalbėti ir rašyti rusiškai, kad jų šeimininkai lengviau suprastų, tada nereikės ir vertėjo.