Viena vertus, gerai, kad žmonės gauna darbo. Lenkai net apskaičiavo, kad ES per įvairias savo struktūras, fondus, biurus ir skiriamas lėšas konkrečioms valstybėms papildomai sukūrė net 200 tūkstančių darbo vietų.
Neabejoju, kad ir Lietuvoje ES pastangomis sukurta bent keli šimtai ar net tūkstančiai darbo vietų Lietuvos piliečiams. Ne tik ES entuziastams, bet ir euroskeptikams.
Mūsų Seimo narių ir net ministrų atlyginimai atrodo juokingai maži, palyginti su europarlamentarų algomis.
Bet neskaičiuokime tų didelių atlyginimų, kuriuos gauna europarlamentarai ir ne tik jie, bet ir gausus biurokratų būrys iš visų ES šalių. Skaičiuoti svetimus pinigus, jei jie dorai uždirbti, nei gražu, nei garbinga. Vakaruose klausti apie atlyginimo dydį tiesiog nemandagu.
Populizmas čia visiškai netinka, nes teoriškai kiekvienas iš mūsų gali tapti europarlamentaru ar mūsų Seimo nariu.
Tačiau faktiškai tai pavyksta nedideliam ratui žmonių, kurie turi tam tikrų gebėjimų būti tinkamu laiku tinkamoje vietoje arba priklauso tinkamai šeimai.
Kita vertus, būtų gražu, kad ne dėl būsimų didelių pinigų, o dėl idėjų vyktų didžioji kova partijų viduje tarp atskirų kandidatų, kas užims pirmąsias kelias vietas tarp 22 sąraše esančių į Europos Parlamentą. Būtent tokį skaičių savo atstovų turi pasiūlyti kiekviena partija rinkėjams suvilioti rinkimuose.
Pakeitus įstatymą, šįmet rinkimuose į Europos Parlamentą teoriškai galės dalyvauti ne vien tik partijos, bet ir rinkimų klubai.
Tai tam tikra pažanga, palyginti su praėjusiais Europos Parlamento rinkimais, kai juose galėjo dalyvauti tik partijos. Tačiau pažanga būtų didesnė, o mūsų Tėvynė demokratiškesnė, jei piliečių junginiams, norintiems iškelti savo kandidatus, nebūtų taikoma tokia pat 10 tūkstančių piliečių parašų kvota kaip ir partijoms, turinčioms savo išlaikomas ir apmokamas struktūras.
Buvo galima pasimokyti iš Vokietijos patirties, kur kandidatų į Europos Parlamentą iškėlimo procedūra labai paprasta. Ne ribojanti, o skatinanti pilietiškas iniciatyvas.
O Seimas, matyt, apskritai linkęs daugiau drausti nei leisti, mažiau pasitikėti piliečiais ir iš inercijos daugiau mokytis iš Rytų, o ne iš Vakarų.
Manau, kad europarlamentarai tų atlyginimų tikrai nusipelnė ir dėl didelės darbo apimties, nuolatinio skraidymo, didelių salių, gadinančių sveikatą, ir dėl reikalingos kompetencijos atstovaujant ne tiktai savo šaliai, bet ir visai Europai.
Taip pat ir dėl suvokimo, kiek mažai reiškia atskiras parlamentaras ir jo įtaka 750 žmonių būryje, jei jis nepriklauso įtakingai partijai ir neturi pakankamai draugų, kad jį paremtų.
Ypač nusipelno tie parlamentarai, kurie nuoširdžiai dirbo savo Tėvynės labui. Tačiau akivaizdu, kad dirbo ne visi.
Eiliniam Lietuvos piliečiui, ko gero, būtų sunku išvardyti iš dvylikos dabar esančių bent pusę mūsų šaliai Briuselyje atstovaujančių politikų.
Kiekvienai ES šaliai yra nustatytas vietų skaičius ir kova vyksta ne tarp ES šalių rinkėjų, o kiekvienos šalies viduje. Kuo didesnė šalis, tuo didesnį skaičių vietų ji gauna. Lietuva šiemet gegužę rinks vos 11 savo atstovų į Europos Parlamentą.
Kas gi bus tie išrinktieji, kuo jie yra nusipelnę savo šaliai, kokiais principais vadovaujasi partijos ir jų nariai, siūlydami kandidatus ir balsuodami už juos? Ar jie bus pakankamai tolerantiški vieni kitiems, ar sugebės susitelkti Lietuvos interesų labui?
Ar sugebės rasti savo Tėvynei sąjungininkų ir draugų tarp 28 valstybių parlamentarų?
O gal tik norės pasipuikuoti savo prabangiu gyvenimu Briuselyje ir Strasbūre?
Jau dabar aiškėja tam tikri neskaidrumo ir nesąžiningumo prieš rinkėjus požymiai. Jie jau seniai toleruojami nevisiškai skaidrioje mūsų rinkimų sistemoje ir tinka visų parlamentinių partijų politikams.
Pavyzdžiui, rinkimuose į savivaldą, į Europos Parlamentą ir net į Seimą kai kurie politikai siekia išsėdėti ant dviejų kėdžių, būti gudresni už kitus ir garantuoti sau bent vieną tikrą vietą iš galimų dviejų.
Dar valdžios nesugadinti Seimo nariai, o tokių, reikia tikėtis, yra, galėtų siūlyti taip keisti Rinkimų įstatymą, kad tas pats pilietis, eidamas vienas renkamas pareigas, pavyzdžiui, Seimo nario, negalėtų nepasitraukęs iš šių pareigų kandidatuoti į savivaldą arba net į Europos Parlamentą.
Seimo rinkimai vyko tik prieš metus. Žmonės rinko tiesiogiai arba balsavo už sąrašą, pasitikėdami konkrečiais asmenimis.
Ir štai dabar jau kai kurie Seimo nariai ar net ministrai bėga nuo savo pareigų Seime ir Vyriausybėje, siekdami tapti Europos Parlamento nariais.
Kokie yra tikrieji jų argumentai, kodėl norima gudrauti, suklaidinti, neatskleidžiant tikrų savo siekių? Ar reikia apsimesti, kad čia viskas gerai? Ne, negerai.
Deja, Lietuvoje šiuo metu, matyt, nedaug likę politikoje asmenybių, kurios būtų linkusios daug kuo rizikuoti ir daug ką paaukoti.