O ekranuose vėl rodomi dokumentiniai kadrai iš 1991-ųjų sausio – buožėmis žmones talžantys sovietų desantininkai, trasuojančios kulkos, šūkiai „okupantai“ ir „Lietuva“, išsigandęs E.Bučelytės veidas ir jos ilgam į atmintį įsirėžę žodžiai: „mes čia, mes dar gyvi“.
Vieni tą Sausio 13-ąją prisimena puikiai, su neslepiamu pasididžiavimu. Kiti per miglą, nes gal ir nėra ką prisiminti, o tokie kaip aš, kurie tuomet dar buvome itin jauni, prisimename tik tvyrojusias nuotaikas – siaubo, sumišusio su baime, pykčiu ir ryžtu aplinkinių akyse.
Ne paslaptis, kad yra ir tų, kurie ne šiaip nieko neprisimena ir nelabai supranta tų dienų prasmės, nes dar nė nebuvo gimę, bet ir tyčia nenori prisiminti. Arba tiesiog nori kuo greičiau pamiršti ir priversti kitus padaryti tą patį. Žmonės, kuriems likimas pagailėjo logikos, sąžinės ar tiesiog proto.
Kurie sugeba savo žodžiais lyg šlapiu skuduru tėkšti ne tik visiems prie bokšto žuvusiems, sužeistiems, jų artimiesiems, visiems tomis dienomis ir naktimis stovėjusiems. Bet ir visiems, kurie kasdien nė nenutuokdami naudojasi ta laisve, už kurią buvo pralietas kraujas.
Kalbu ne tik apie „savi šaudė į savus“ veikėjus, bet ir apie visus tuos, kurie ta proga interneto komentaruose ar viešai nepraleidžia progos padejuoti, kad girdi – ne už tokią Lietuvą kovojome. Girdi, yra kitų problemų, daug skaudesnių nei Sausio 13-oji.
Ir lyg bejausmiai budeliai jie lygina Sausio-13-ąją su riaušėmis prie Seimo, kiša savo 240 kaukėtų pareigūnų prieš vieną mergaitę kliedesius, įpina ES, gėjus, emigrantus ir subanalina kalbas iki virtuvėje sovietine „telniažke“ pasipuošusio girtuoklio svaičiojimų.
Jau nekalbat apie tai, kad tokie veikėjai greičiausiai už nieką nekovojo, o dabar tik lieja savo tulžį, lyg ne į tą vakarėlį pataikęs ubagų karalius, tokia situacija primena ne sykį pasitaikiusius bandymus ištrinti istorinę atmintį.
Nekelsiu čia sąmokslo teorijų apie tai, kas labiausiai suinteresuotas pasėti abejonių dėl Sausio 13-osios, kas atsisako išduoti įtariamuosius šioje byloje. Aišku viena: niekas taip nestiprina atminties, kaip simboliai. Lietuviams reikia simbolių, o gerų išties trūksta.
Ir štai šiomis dienomis daug kur galite išvysti labai paprastą, bet sparčiai plintantį simbolį – neužmirštuolės žiedą atlapuose.
Prisipažinsiu, mane iš dalies kiek maloniai nustebino toks neužmirštuolės – šiaip jau pavasario pradžioje anksčiausiai žydinčios gėlės, kaip Sausio 13-osios bei šios datos prasmės raginančio nepamiršti simbolio populiarumas. Bet kita vertus, to slapta tikėjausi ir dabar man džiugu. Kodėl?
Nes prieš gerus metus pirmą kartą apie tokią idėją – nėra ko slėpti, kone gėdingai ir, kaip sakė viena kolega, banaliai pasiskolinta iš britų, kurie atlapuose įsegta aguona pagerbia karų dalyvius ir aukas, prasitariau viešai. Radau bendraminčių, bet ne idėjos įgyvendintojų.
Minčių būta įvairių: kas turi būti atlape? Vėliava, kaip tai pavyzdžiui daro latviai? Gedimino stulpai? Koks lapelis ar gėlės žiedas? Mintyse neužmirštuolė tebuvo vienas variantų.
Ir dabar galima iki nukritimo ginčytis dėl to, kas „būtų buvę geriau“. Puiku. O kur buvote jūs, kurie „galėjo sukurti geriau“? Nebuvo nieko, tik idėja.
Praėjusį spalį idėja kurti simbolį būtent Sausio 13-jai įgavo pagreitį ir sulaukė pritarimo, o gruodžio viduryje viskas realiai pajudėjo į priekį. Svarbu buvo rezultatas.
Dabar jį jau matome – garsūs žmonės ir darželinukai, verslininkai ir prezidentė, ir kas labai svarbu – ne tik projektą realiai „pagimdę“ dešiniųjų politikai, bet ir kitų partijų atstovai segasi neužmirštuolę. Tai – ne viešųjų ryšių produktas, o bendražmogiškas, visus lietuvius vienijantis simbolis. Segasi daugelis, išskyrus, žinoma, idėjinius raudonskūrius, kurie dar neseniai draudė rodyti filmą apie Sausio 13-ąją Seime.
Nors nebūtina būti komunistu ar fašistuojančiu plikiu, kurie keikia neužmirštuolę, kliedi apie sąsajas su masonais. Visa tai nerimta ir tiesą pasakius -- nesvarbu, juk kiekvienas gali galvoti ir sakyti, kaip tik nori – tai viena laisvių, kurią iškovojome Sausio 13-osios dėka.
Vieniems tai atrodo puikus, kitiems – banalus, britų aguoną kopijuojantis simbolis. Ir gerai – tebūnie kitokia nuomonė, tebūnie neidealus projektas. Bet pažiūrėkite kaip mes vėl kalbame apie dešimtmečių senumo įvykius.
O galbūt ateityje šis projektas taps panašiu į Karališkojo Legiono organizuojamą „Poppy Appeal“, kai raudonieji aguonos žiedai ne šiaip sau segami – juos įsigyji aukodamas. Būtent aukodamas, kiek kas nori, o ne pirkdamas – tai plona, bet aiški ir tvirta psichologinė takoskyra.
O dabar neužmirštuolė, kaip simbolis – tebūnie ir netobulas, ginčytinas bando pridygti lietuviškoje dirvoje. Kaip vienas tų, kurie sugalvojo šią idėją, aš tikiuosi, kad ji prigis.
Galų gale visiškai nesvarbu kas sugalvojo, sukūrė ir įgyvendino šio simbolio idėją. Tai tiesiog yra idėja, kuri laisvai laisvoje šalyje plinta savaime ir mums primena – tądien mes nepabūgome, buvome ir esame laisvi.
Galbūt dabar, kai tų įvykių atmintis dar gyva, užmiršti atrodytų neįmanoma. Bet verčiau jau ir senatvėje įsisegsiu neužmirštuolę, kad kas nors paklaustų „ o kas čia?“ Ir jei į atsakymą apie Sausio 13-ąją sulaukčiau suglumusio žvilgsnio, visuomet galima bus priminti – tai ne šiaip istorinė data.
