Žmonės blaškosi tarp gėdos, kai tik Seimo pirmininkė pabarsto naujų deimantų – o ji tai daro absoliučiai kiekvieno interviu metu, lyg būtų tyčia pasiruošusi ir užsispyrus linksminti – ir tarp bandymų nuleisti viską juokais, nes negi apsiverksi.
Versti viską juokais ir mojuoti rankomis, girdi, et, juokdarių valstybė buvo ir liko, yra natūrali, bet neatsakinga reakcija. Kaip jau esu sakęs, jei Vytautas Šustauskas įsidarbintų odontologu, vargu ar kas nors pasiryžtų jam leisti pasiknaisioti savo burnoje su replėmis ar grąžtu: „na, jei nepataisys, tai bent paskui pasijuoksim“. Savas kūnas yra savas kūnas.
Iš Loretos Graužinienės šnekų yra kvatojama taip, lyg čia Seimo pirmininkė apie kažkieno kito valstybę kalbėtų ir kam nors kitiems, o ne mums siūlytų įvairiai kenkti. Tarsi ne mus ir mūsų intelektą įžeidinėtų kalbomis apie atlyginimų apvalinimą ir apie tai, kad nuo euro žmonės nuskurs.
Panašiai būna, kai lauko kavinėje susėdę žmonės prunkšdami stebi, kai kažkokie paaugliai išpurškia dažais atokiau pastatytą automobilį ir nupiešia ant durelių lytinį organą.
Prunkščia, kol vienas iš jų pagaliau nesusivokia, kad tai jo automobilis. Tą pačią sekundę savininkui juokinga nebebūna.
Visi galvojo, kad Darbo partijos vapesiai prieš rinkimus apie 1509 litų minimalų atlyginimą buvo ciniškiausia, ką galima sugalvoti XXI amžiaus populistinėje politikoje.
Jei būtų XX amžiaus pirmoji pusė, lauktume šnekų apie žydų sąmokslą (šiandien antisemitines šnekas leidžia sau tik Socialdemokratų partijos tūzai, bet turbūt jiems galima – prieš pora dešimtmečių tuometinis prezidentas Algirdas Brazauskas, arba jo pranešimų rašytojai, supainiojo metiniame pranešime antisemitizmą su sionizmu, matyt, iš senų įpročių). Jei būtų viduramžiai, kalbėtų apie raganas.
Bet dabar XXI amžius, ir galima tiesiog tyčiotis iš proto, matematikos ir mokslo.
Kinijoje „Kultūrinės revoliucijos“ laikais, 1966-1969 metais, viena proletarinės kovos krypčių buvo kova su išsilavinusiais žmonėmis ir jų siuntimas į kaimą, arčiau prie tikrų darbų. Kampučijoje Raudonieji Khmerai tiesiog šaudė mokytojus ir gydytojus, o paskui perėjo prie žmonių su akiniais, nes akiniai buvo raštingumo požymis.
Tai, kas vyksta šiandien Lietuvoje, yra skandalingas ir chamiškas pasityčiojimas iš bet ko, kas gyvenime pažįsta ir išmano daugiau, nei medinius kolūkio kontoros skaitliukus.
Kai Seimo pirmininkė drįsta sakyti, kad ji nesiruošia žurnalistams nieko aiškinti, nes žmonėms skaičiai nerūpi, ir pasakoja apie tai, kad 1509 litų minimalaus atlyginimo reikia, kad žmonės žinotų, kad tai yra daugiau, nei 1500 litų (gerai sugalvota) - tai nėra tamsaus, neišsilavinusio, nesusigaudančio žmogaus nusišnekėjimas.
Raginti „atleisti jiems, nes jie nežino ką daro“, kaip sakė kažkada vienas žinomas asmuo Artimuosiuose Rytuose per jo nukryžiavimą, yra visiškai neteisinga. Jie puikiai žino, ką daro.
Loreta Graužinienė ir tie, kas jai pataria, labai sąmoningai dirba savo auditorijai – lengvatikiams, pasiklydusiems (taip pat ir tiems, kas negali pasiklysti, nes niekada nežinojo kelio), nesusivokiantiems ir nemokantiems skaičiuoti.
Tai tiksli ir taupi rinkodara: jie nešvaisto nė cento pinigų ir nė minutės laiko tiems, kas turi daugiau smegenų vingių ir vis tiek niekada už juos nebalsuos. Nebalsavo, nebalsuoja ir nebalsuos. Visos pastangos koncentruotos tik į tam tikrą segmentą, kuris yra nelabai didelis, bet jis yra, ir jis balsuoja.
Tai žmonės, kurie nuoširdžiai bijo euro įvedimo (jie daug ko bijo: skalūnų, žydų, atominės elektrinės, anglų kalbos, interneto), ir kuriems minimalus atlyginimas yra prognozuojamai vienintelis atlyginimas, kurį jie kada nors gyvenime gaus. Jiems niekas niekada nemokės daugiau, nei valstybės nustatytas minimumas, nes jie niekada nesugebės nieko sukurti už didesnę sumą.
Jums tai gali atrodyti neįtikėtina, tačiau yra toks rinkėjų segmentas, kuriems politiko nesugebėjimas susišnekėti užsienio kalba yra privalumas: su tokiu politiku jie jaučiasi saugesni. Tokie žmones geriau jaučiasi, kai politikas lygiai taip pat nusišneka, kaip ir jie patys, nes tuomet rinkėjų asmeniniai nusišnekėjimai, neracionalios baimės ir daugiabučio laiptinės senolių išmintis lyg ir pradeda atrodyti geriau.
Jautiesi kvailas, nesusigaudantis, nemokantis išdėstyti minčių: bet staiga žybt ekrane aukštą postą užimanti asmenybė, vežiojama automobiliais su mėlynais žiburėliais, ir žiū, asmenybė lygiai tokius pačius vėjus šneka, neištaria žodžių ir yra visiems aplinkiniams pajuoka. Ir nieko. Ir gyvena. Tada staiga nuosavas gyvenimas pradeda atrodyti labiau žmoniškas.
Jie puikiai žino, ką daro. Kol jūs juokiatės ir siuntinėjate vieni kitiems klipus apie konsti-tuti-tuti-tą, jie žagina valstybę, prievartaudami dalies mūsų piliečių (o taip, jie yra tokie patys piliečiai, kaip ir mes, net jei ir nelabai nuovokūs), smegenis. Tai nejuokinga ir šlykštu. Aš tikiuosi, neseniai prasidėję metai atneš išsigelbėjimą nuo šitos orgijos, vykstančios ne kitur, o mūsų akivaizdoje.
Neklausk, ant kieno automobilio niekdariai piešia nepadorų piešinėlį. Tas automobilis priklauso tau.
