Net ir tada, kai minėtos organizacijos provokacijos dar nebuvo pasiekusios tokio lygio, kaip šių metų pradžioje, daugeliui patriotiškai nusiteikusių lietuvių lenkiški užrašai Vilniaus krašto kaimuose ir miesteliuose kėlė kuo nuoširdžiausią siaubą, jei ne daugiau. Tačiau man tie užrašai visai nebuvo baisūs nei anksčiau, nei dabar.
Priešingai, man patinka nuvažiavus į tą kraštą pajusti, kad jis yra kitoks. Ir man dar labiau patiktų, jei tų kitoniškumo požymių būtų dar daugiau. Mielu noru nuvykčiau į kokią nors to krašto šventę arba vietinių patiekalų restoraną. Ten taip pat galėtų būti daug lenkiškų ar kokių nors „tuteišiškų“ užrašų ir man tas labai patiktų.
Apsilankyčiau ir kokioje nors pažintinėje kelionėje, kurios metu būtų pasakojama savita šio krašto istorija ir būtų galima susipažinti su gyvai atkuriamais vietos papročiais ir amatais ar reikšmingomis istorijos akimirkomis.
Esu įsitikinęs, kad kada nors ateis toks laikas, kai vietiniai supras, kad gali „parduoti“ savo kitoniškumą turistams iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių. Tai galėtų būti tikras išsigelbėjimas vienam iš skurdžiausių mūsų šalies regionų.
Žinoma, pirmiausia reikia, kad baigtųsi tas nesveikas dviejų tautų kiršinimas. Labai džiugu matyti, kad sveiko proto Lietuvos lenkai patys ima bruzdėti prieš šio teksto pradžioje minėtos organizacijos politiką, kuri nenaudinga nei jiems, nei Lietuvai, nei Lenkijai, o tik kai kam rytuose.
Ir tikrai, kai tokie provokatoriai bus išguiti iš viešosios erdvės, po kurio laiko suprasime, kad ne užrašai ant lentelių čia buvo svarbiausi, o tai, kas žmonių galvose. Kai nuplėšime lenkiškus užrašus, vietos gyventojai labiau lietuvių ir Lietuvos mylėti nepradės, greičiau priešingai.
Tik savo valstybei lojalūs piliečiai, nepaisant to, kokios jie tautybės bebūtų, gali užtikrinti sklandų tos valstybės funkcionavimą. Todėl akivaizdu, kad nereikėtų blaškytis po detales, o dėmesį sutelkti ten iš kur kyla tikra grėsmė Lietuvos valstybingumui ne tik Vilniaus krašte, bet ir apskritai.
