Šią savaitę įvyko dar vienas mūšis Seimo ir Prezidentūros kare dėl Generalinės prokuratūros ir jos vadovo, uolaus D.Grybauskaitės statytinio D.Valio galvos.
Seimas yra nepritaręs D.Valio pateiktai prokuratūros metų veiklos ataskaitai, po to pakeitęs įstatymus, numatančius, kad parlamentas gali siūlyti prezidentei atleisti jos skiriamą prokurorą.
Bet šios savaitės kovą laimėjo prezidentė, o jai padėjo Konstitucinis teismas (KT). Į jį D.Grybauskaitė kreipėsi klausdama, ar Seimas gali reikalauti iš generalinio prokuroro jam atsiskaityti ir ar gali įstatymais nustatinėti šio pareigūno atleidimo pagrindus bei tvarką.
Konstitucijos sargai paskelbė, kad Seimas apskritai negali vertinti prokuratūros veiklos ataskaitų ir neturi teisės nustatyti bet kokių prokuroro atleidimo nepasibaigus įgaliojimų terminui pagrindų.
Negana to, KT priminė, kad Seimas negali „bet kada“ ir „esant nors menkiausiai dingsčiai“ kontroliuoti bet kokių valstybės institucijų bet kokių sprendimų ir jų atstovų veiksmų.
Sulaukus tokio teisėjų išaiškinimo, daugelio Seimo narių pyktis buvo ne mažesnis negu D.Grybauskaitės džiaugsmas.
Valdančiųjų atstovai, ko gero, pagrįstai tvirtino, kad KT visiškai atidavė generalinį prokurorą į prezidentės rankas, kartu su nerimu klausdami, ar Lietuvą apskritai dar galima vadinti parlamentine respublika.
Politikų teigimu, turi prasidėti diskusijos, ar nevertėtų keisti Konstitucijos, kad ji numatytų didesnes galias Seimui kontroliuoti tokius pareigūnus kaip generalinis prokuroras.
Seimo pirmininkė L.Graužinienė tiesiai rėžė, kad KT sprendimas buvo pagrįstas noru įsiteikti Prezidentūrai, ir pareiškė, jog šio teismo teisėjus, kurie dabar yra skiriami politikų ir aukščiausių teisminių instancijų, turėtų rinkti paprasti rinkėjai.
Iš tiesų įtarimai, kad KT sprendimas buvo politiškai motyvuotas, neatrodo be pagrindo.
Po šio ir kelių ankstesnių sprendimų KT autoritetas net ir teisininkų akyse smarkiai susvyravo.
Kaip kitaip galima suprasti išaiškinimą, kad Seimas apskritai neturi teisės net vertinti generalinio prokuroro veiklos, taip pat abstrakčius KT išvedžiojimus, kad parlamentas negali kontroliuoti kitų institucijų „esant nors menkiausiai dingsčiai“?
Juk žvelgiant ramiai, Seimo priimtos pataisos, numatančios jam galimybę siūlyti prezidentei atleisti prokurorą, realios teisinės padėties ir šio pareigūno priklausomybės tik nuo prezidentės valios faktiškai nepakeitė.
Šiuo požiūriu Prezidentūros ir Seimo karas yra tik kova dėl simbolinės politinės įtakos, o KT, užuot tai pasakęs arba į ją tiesiog nesikišęs, uoliai stojo prezidentės pusėn. Žinoma, šis KT sprendimas toli gražu nereiškia galutinės D.Grybauskaitės pergalės. Kova vyks ir toliau.
Kol politikai grumiasi dėl Generalinės prokuratūros, vėl priminė esanti ir kita prieštaringai vertinama institucija Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT).
Dar neatvėsus skandalingų STT atakų (kurias, beje, laimino prokurorai) prieš žurnalistus dėl slaptos saugumo pažymos paviešinimo aistroms, slaptieji agentai vėl smogė žiniasklaidai.
STT pareiškė įtarimus televiziją TV3 valdančios bendrovės „Tele-3“ direktorei L.Blaževičiūtei dėl esą bendrovės turto iššvaistymo, apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir vengimo mokėti mokesčius valstybei. Teigiama, kad bendrovės turtą direktorė iššvaistė neva gerokai permokėdama konsultavusiam lobistui A.Romanovskiui.
Tiek „Tele-3“ valdantys užsienio verslininkai, tiek pati bendrovė iškart pareiškė, kad STT susirūpinimas jų turtu ne tik nereikalingas, bet ir nepagrįstas, nes visi atsiskaitymai su A.Romanovskiu yra deklaruoti, kaip ir jo bendrovei atliktos paslaugos.
Nepaprastas STT uolumas stebina – A.Romanovskį ir L.Blaževičiūtę agentai medžiojo pastaruosius dvejus metus.
Nuostabą kelia ir kita: kodėl šia būta ar nebūta istorija susidomėjo būtent STT, kurios darbuotojų kvalifikacija kelia labai didelių abejonių?
Juk finansinio pobūdžio reikalus turėtų narplioti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba arba Mokesčių inspekcija.
Bet kokiu atveju tokie STT veiksmai labai panašūs į norą žūtbūt prikibti ir taip pateisinti ankstesnius savo įtarimus A.Romanovskiui ar dokumentų poėmius televizijos būstinėje.
Bet net kilus nemažam triukšmui visuomenėje nei STT, nei tyrimą kontroliuojantys Panevėžio apygardos prokurorai nesiteikė nė žodžiu pakomentuoti skandalingos situacijos.
Nieko nauja. Tylos siena STT atsitveria ir tada, kai kuris nors triukšmingai pradėtas tyrimas subliūkšta teisme.
Tokių atvejų šios tarnybos veikloje – nors vežimu vežk.
Pavyzdžiui, Aukščiausiajame teisme (AT) paskutinį kvapą ką tik išleido dar prieš kelerius metus STT pradėtas tyrimas prieš Lazdijų rajono vadovą A.Margelį, kuris buvo kaltinamas papirkinėjęs kitus tarybos narius postais už teigiamą balsavimą per mero rinkimus.
AT paliko galioti žemesniųjų instancijų teismų sprendimus, kuriais politikui mesti kaltinimai dabar buvo paskelbti nepagrįstais.
Vėl kyla klausimas: kas atsakys už skandalingus teisėsaugos veiksmus, kurie panašūs į savivalę ir dėl kurių nukenčia niekuo dėti žmonės?
Svarbus ne tik atsakymas į šį klausimą. Juk siautėjanti specialioji tarnyba, kurios vadovą, beje, irgi yra palaiminusi prezidentė, vis labiau kenkia Lietuvos, kaip civilizuotos valstybės, prestižui.
Apžvalgininkas