Regis, tokio užsieniečio reikia šaukte šauktis ir legendine jau tapusios „Rail Baltica“ sumanytojams. Mat šių metų balandį bus galima švęsti sukaktuves: sueis dešimtmetis, kai Briuselis europinę geležinkelio vėžę per Baltijos šalis pripažino prioritetiniu projektu.
Ką turime dabar? Beveik nieko. Europinę vėžę kol kas galime ramiai įtraukti į Raudonąją knygą, nes jos Lietuvoje tėra nutiesta kiek daugiau nei 20 kilometrų – nuo Lenkijos sienos iki Šeštokų. Užtat kiek pinigų jau išleista projektavimo darbams, kiek išpirkta sklypų! O kiek energijos ištaškyta pasigyrimams, skambantiems pasirašius smulkiausią sutartį su kokiu nors bėgvinių ar apsauginių tvorelių tiekėju!
Dabar Lietuva surezgė gudrų planą: už ES pinigus vėžę nutiesti ne tik iki Kauno, bet ir iki Vilniaus. Bėda ta, kad nesusipratę estai stoja piestu, net kvailiais išvadino mūsų Vyriausybę.
Koks jiems skirtumas, kur per mūsų šalį drieksis „Rail Baltica“? Kas čia tokio, jeigu išleisime papildomai porą ar tris milijardus litų ir pavėluosime dar kelerius metus ar net sulauksime barzdotų projekto sukaktuvių.
Juk ne karo metas, kad reikia skubiai tiesti geležinkelius. Antai Pirmojo pasaulinio karo metu kaizerio vadovaujama kariuomenė išsyk suvokė, kaip Lietuvai reikia europinės 1435 milimetrų pločio vėžės.
Be jokių galimybių studijų ir Briuselio finansavimo vos per 3 mėnesius nutiestas 74 kilometrų ilgio ruožas Bajorai–Priekulė. Praėjus vos daugiau nei pusmečiui baigtas 124,4 kilometro ilgio Lauksargių-Šilėnų europinis geležinkelis.
Mat tuomet kaizeris neturėjo laiko: reikėjo kuo skubiau gabenti amuniciją ir pamainą Rusijoje esančiai kariuomenei. Užtat dabar – ne karas, niekas nedega. Ir ko gi čia taip skubėti?
