Viena didžiųjų mįslių, kurios niekaip negali įminti jau ne viena valdančiųjų karta, – ar Lietuva turėjo vadovą vaduodamasi iš sovietinės priespaudos?
Teisingiau, kas vis dėlto buvo tuometis Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V.Landsbergis – valstybės vadovas ar ne?
Neseniai pati Seimo pirmininkė L.Graužinienė nusprendė, kad V.Landsbergis greičiausiai buvo vadovas, ir pasiūlė amžinąjį klausimą išspręsti įstatymu – numatant jam ir apsaugą iki gyvos galvos, ir atitinkamą statusą.
Atrodė, kad ši byla pagaliau gali būti užversta jau per šią neeilinę sesiją. Kur tau!
Vakar Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas pritarė, kad V.Landsbergiui būtų iki gyvos galvos skirti sargybiniai, o štai dėl valstybės vadovo statuso suteikimo paskelbė pertrauką.
Dabar bus svarstoma, ar nevertėtų dešiniųjų patriarchą pavadinti buvusiu aukščiausiu pareigūnu.
Saliamoniška išeitis! Aukščiausias pareigūnas, pasirodo, ne tas pat, kas vadovas.
Tuo tarpu šito pareigūno anūkas, kaip kometa įsiveržęs į senelio kurtos partijos Europos Parlamento rinkimų sąrašą ir dėl magiškos abėcėlės kol kas nutūpęs jo priekyje, sukėlė rimtą galvos skausmą nemažai daliai konservatorių senbuvių.
Iš tiesų apmaudu. Sėdėjai daugelį metų Seime, pabuvai ir valdžioje, o paaiškėjus, kad partija ten dar ilgokai negrįš, susiruošei į auksinę pensiją Briuselyje – ir še tau. Prieš pat nosį nutūpė kažkoks jauniklis Gabrielius. Ir dar Landsbergis!
Senjorų išsigandęs ar nejaukiai pasijutęs anūkas net mėgina atsiimti savo kandidatūrą iš pirmosios abėcėlinio sąrašo vietos. O gal verčiau pavardę pasikeistų? Bet ar tai numalšintų kitų galvos skausmą?
Vargu. Tai, matyt, jau visos giminės užkeikimas.