A.Ramoškienės buvusio vyro tėvas, Jonuko senelis Rolandas Ramoška portalui lrytas.lt pasakojo, kad kitaip ši istorija ir negalėjo baigtis. Jis taip pat neigia Lietuvoje pasklidusias kalbas, kad priekabios Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnybos tik ir ieško būdų, kaip atimti vaikus iš lietuvių.
Anot vyriškio, A.Ramoškienė vaiku mažai rūpinosi nuo pat jo gimimo. Galbūt todėl, kad mažylis nebuvo planuotas ir gimė, kai A.Ramoškienė dar buvo labai jauna. O jai labiau rūpėjo pramogos, draugai ir svaigalai. Pasak R.Ramoškos, jos sūnus vedė Aistę tik todėl, kad ši pastojo.
Vaiką atidavė moterų porai Šią savaitę portalas lrytas.lt rašė, jog A.Ramoškienė prlaimėjo bylą Norvegijos teisme dėl savo sūnaus. Prieš porą metų vaiko teisių apsaugos tarnyba atėmė jos berniuką, o dabar jauna moteris išgirdo ir teismo sprendimą: vaikas globėjų šeimoje gyvena ilgiau nei su savo biologine mama ir grįžti pas ją jam būtų psichinė trauma.
Teismas paliko viso labo tris motinos susitikimus su sūnumi per metus. Didžiausią savo gyvenimo nelaimę Aistė sieja su atvykimu į Norvegiją. Ji teigia Lietuvoje nesipykusi su vyru, turėjusi darbą. Tačiau pora tikėjosi, kad turtingoje Šiaurės šalyje, kurioje jau gyveno jos šešuras ir anyta, seksis dar geriau. Moteriai atrodė labai svarbu būti kartu su šeima, nes pati jos neturėjo iki pat santuokos – mama anksti mirė, o tėvas emigravo į Didžiąją Britaniją.
Tačiau gyvenimas su vyru ir jo tėvais esą nesusiklostė, prasidėjo barniai ir konfliktai. Todėl Aistė teigia nutarusi bėgti iš namų, tačiau buvusi pagauta. Tuomet vaiko teisių apsaugos tarnybos iš jos atėmė ir vaiką.
Taip šią istoriją papasakojo pati Aistė. Visai kitaip ją mato kartu gyvenę artimieji – šiuo metu jau buvusio sutuoktinio šeima.
Problemos prasidėjo Lietuvoje
Tačiau buvęs A.Ramoškienės šešuras turi kitokios informacijos apie šią platų atgarsį sulaukusią istoriją. Portalui lrytas.lt jis tvirtino, kad Jonuko mama save nori pateikti kaip auką, nors iš tikrųjų yra pati kalta. Esą problemos šeimoje prasidėjo todėl, kad ji atvažiavusi į Norvegiją norėjo ne auginti vaiką, o pramogauti.
R.Ramoška pasakojo, kad Aistė iš jų namų viename Norvegijos miestelyje su vaiku nutarė pabėgti, kai vyras ją perspėjo dėl nederamo elgesio. Jai nebuvo liepiama dirbti, reikėjo auginti tik vaiką, tačiau merginai labiau rūpėjo naktinės linksmybės.
„Ji negali sėdėti vienoje vietoje. Jai reikia klubų, draugų ir taip toliau. Vieną ankstyvą rytą grįžę iš darbo pamatėme, kad vaikas paliktas, o ji klube. Ji grįžo mano, sūnus perspėjo, kad reikės rimtai pakalbėti, ir vėl išvažiavo į darbą. O ji to išsigando ir nutarė pabėgti“, – prisiminė R.Ramoška.
Jis tikina, kad Aistė visada ieško galimybės pabėgti iš namų į miestą, kai visi užmiega: „Mes jau Lietuvoje su ja turėdavome didelių problemų. Ji nežiūrėdavo vaiko, palikdavo jį vieną nuolatos. Maitinti taip pat nenorėjo. Visą tai pasakoju, kad žmonės sužinotų teisybę, o nežiūrėtų į ją kaip į auką“.
Bėgo nemokėdama vairuoti
Šeimos vyrai pastebėjo vieną žiemos rytą Aistę sprunkančią su vaiku neseniai sutuoktinio įsigytu automobiliu, kuris dar nebuvo įregistruotas. Esą neturėdama vairuotojo pažymėjimo ji iš namų išvažiavo vaiko nepasodinusi į saugos kėdutę. Automobilis buvo su vasarinėmis padangomis. Taip ji važiavo kalnų keliais.
Jiems pavyko įkalbėti moterį grįžti namo, o viską matę pro šalį važiavę šeimą pažįstantys vietiniai medikams pranešė, kad Aistės elgsena - nestabili, reikia patikrinti jos sveikatą. Atvykę medikai moterį išsivežė. Ji buvo gerą mėnesį stebima psichiatrų. Per tą laiką Jonuką augino seneliai, namuose nuolat lankėsi vaikų priežiūros tarnybos darbuotojai.
R.Ramoška tvirtina, kad gelbėdama savo kailį Aistė pasiskundė namuose patirianti smurtą. Norvegai ja patikėjo, leido kartu su vaiku tris mėnesius gyventi Krizių centre, mokėjo dienpinigius, rūpinosi.
„Ten buvo registruojamos nuobaudos. Vaikas nuolat būdavo paliekamas vienas, ji jo neprižiūrėdavo, palikdavo vieną. Norvegai fiksavo pažeidimus, tačiau iš centro jos neišvarė. Po trijų mėnesių jai leido pasirinkti: važiuoti į Lietuvą su vaiku arba likti Norvegijoje, kur jai esą padėtų valstybė. Ji nutarė likti čia“, – pasakojo Jonuko senelis.
Nutarė berniuką atimti
Kai Aistė grįžo iš Krizių centro, šeima tikėjosi, jog ji pradės gyventi normalų gyvenimą, vyras jai padėjo rasti darbą viešbutyje.
„Tačiau ji vis tiek pasinėrė į pramogas. Pasikvietė iš Lietuvos panašią draugę, kuri po trijų mėnesių pastojo nuo norvego. Tada prasidėjo šventimai, naktį bėgiojimas girtos su vaiku. Yra padarytos kaimynų nuotraukos. Paskutinį kartą ją pamatė šeštą ryto viešoje vietoje girtą su vaiku.
Vaikas krito jai iš po pažasties. Buvo viskas nufilmuota. Tada ir atėmė berniuką. Mane iškvietė į darželį, ten buvo pakviesta ir lietuvė auklėtoja. Vaiko teisių komisija nustatė, kad vaikas į darželį atvestas nenupraustas, jis buvo su nepakeistomis sauskelnėmis, alkanas. Jis kaip šunytis prašydavo duonos riekutės“, – prisiminė Aistės šešuras.
Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojų sprendimas buvo griežtas – nutarta Jonuką atimti. Šeima dar tikėjosi, kad vaiką galės prižiūrėti tėvas ir seneliai, tačiau Aistė esą parašė raštą, kad ji tam prieštarauja, nes namie yra smurtaujama.
Visa ši istorija prasidėjo prieš trejus metus, tačiau A.Ramoškienė ir toliau prieštarauja, kad vaiką augintų jos buvęs vyras su tėvais. Todėl teismas jo globą patikėjo dviem Norvegijos lesbietėms.
A.Ramoškienė dabar tikisi, kad Jonuko globa gali būti perduota jos tėvui, tačiau R.Ramoška abejoja, kad norvegai patikės jam vaiką.
„Aš tą tėvą mačiau vieną kartą. Ir tada jis buvo girtas“, – rankas nuleido R.Ramoška.
Tikisi, kad mama susiprotės
Jonukui dabar - jau penkeri. Vaiko senelis sako, jog kuo toliau, tuo mažiau vilties, kad mama arba tėvas jį atgaus: „Iš mūsų vaiko globa buvo atimta dėl jos pačios pareiškimų. Mes vis dar turime viltį, kad ji, kaip mama, atgaus vaiką. Mes jai padėsime, kiek tik galėsime“.
Jis pastebėjo, kad pastaruoju metu, kai į Norvegiją gyventi atvyko Aistės teta, ji tapo ramesnė. R.Ramoška tikisi, kad motiniški jausmai vieną dieną Aistei nustelbs norą pramogauti.
„Pamatytumėte, koks buvo jos gyvenimo būdas po vaiko atėmimo. Ji duodavosi po kaimelį suplyšusiomis pėdkelnėmis. Pusė baro pas ją namie geria, o norvegų tarnybos juk viską fiksuoja. Vaiko teisių tarnybos darbuotojai patys sako, kad atėję į barą jie mato, kaip Aistė šokius surengia“, – pasakojo R.Ramoška.
Jis sako, kad norvegai labai keistai žiūri į darbus ir gyvenamąją vietą dažnai keičiančius, neatsakingai gyvenančius žmones. Ką jau kalbėti apie imigrantus.
Lietuvis sklaido gandus, kad norvegai tik ir žiūri, kaip atimti vaikus ir atiduoti juos vietinių globai.
„Jeigu gyvensi pagal vietos tvarką ir įstatymus, nieko neatsitiks. Reikia gerbti šalies, kurioje gyveni, įstatymus“, – sako jau daugybę metų Norvegijoje įsikūręs R.Ramoška.
