Kodėl parlamentarai nesiryžo dabar svarstyti šio daug ginčų sukėlusio teisės akto? Regis, padėjo kilęs didžiulis visuomenės spaudimas. Tiek Katalikų bažnyčia, tiek žiniasklaida, tiek visuomeninės organizacijos ar, pavyzdžiui, sostinės savivaldybė stojo piestu prieš kai kurias numatytas nuostatas.
Regis, niekas neprieštaravo, kad būtų įteisinti sporto totalizatoriai ar nuotolinės lažybos. Visa tai seniai vyksta kitose pasaulio šalyse, tad atsiriboti galima nebent uždraudus Lietuvoje internetą arba įvedus jo cenzūrą.
Maža to, jau seniai Lietuvos lažybų bendrovės su užsieninėmis rungiasi nelygiomis sąlygomis. Mūsiškėms pasenęs įstatymas neleidžia priimti pinigų ar statymų internetu, o štai užsieniečiams to neuždrausi. Tad bepigu įregistruoti įmonę svetur ir teikti paslaugas Lietuvai nemokant į jos biudžetą nė cento.
Seniai reikėjo pakeisti tik vieną punktą – įteisinti nuotolinius lošimus, kuriuos galėtų rengti tik Lietuvoje registruotos bendrovės. Tai buvo planuojama padaryti dar pernai, bet įstatymo rengėjai kažkodėl nutarė palūkėti.
Netgi sunku apskaičiuoti, kiek pinigų dėl šio kone nusikalstamo delsimo prarado biudžetas. Dešimtis milijonų litų – tai tikrai. O gal ir šimtus.
Tačiau už šį įstatymą atsakingas Seimo Biudžeto ir finansų komitetas gruodį staiga nutarė, kad sykiu su nuotoliniais žaidimais reikia leisti ir nežabotą lošimo automatų, dar vadinamų vienarankiais banditais, plėtrą. Įteisinti juos viešbučiuose, kavinėse, restoranuose, degalinėse ar net snarglinėmis vadinamose provincijos aludėse.
Bent kiek prakutusiam žmogui tai sukėlė šoką: juk civilizuotos šalys kaip įmanydamos stengiasi atsikratyti pavienių lošimo aparatų ir grūda juos į kazino ar specializuotus salonus. O prieš gerą dešimtmetį taip pasielgusi Lietuva panūdo atsukti laiką atgal.
Akivaizdu, kad tai – ir už parlamentarų stovinčių lobistų užmojai. Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacijos vadovas bei didžiausio lošimo automatų salonų tinklo savininkas S.Kacas negaili pinigų reklamai.
Sistemingai pasirodo šio veikėjo arba nusamdytų teisininkų priekaištai, kad Lietuvoje pernelyg globojamos lažybos ir loterijos, o automatai stumiami į užribį. Nors tyrimai rodo, kad kaip tik ši lošimo rūšis ir yra pavojingiausia visuomenei dėl greitai sukeliamos priklausomybės – ludomanijos.
S.Kacas neapsiribojo vien žiniasklaida – prireikė ir vizitų į Seimą, ir bendravimo prie vaišių stalo, pavyzdžiui, Palangos viešbutyje. Tokios pastangos subrandino vaisių.
Įdomiausia buvo projektą nagrinėjusių politikų reakcija. Antai Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas B.Bradauskas skėsčiojo rankomis – čia ne aš kaltas, o darbo grupė. Anot jo, jei žmonės turi pinigų lošti, tegu taip ir daro, o į biudžetą byrės mokesčiai.
Pakalbintas kuris nors minėtos darbo grupės narys atsako to nesiūlęs, nes kažkas kitas pasiūlė.
Kas čia darosi: teisės aktai rengiami, o atsakomybės niekas neprisiima? Lobistinių dūmų uždangą praskleidė bent nežabotai lošimo automatų plėtrai prieštaraujanti Vyriausybė. Jos išvados buvo visai kitokios nei Seimo komiteto parengtos pataisos.
Ar bereikia spėlioti, kodėl atsirado toks sprendimas, apie kurio žalą per Sausio 13-osios minėjimą prabilo net arkivyskupas S.Tamkevičius? Protingam ir taip aišku.
Juolab kad lošimo verslo rykliai aktyviai dirba su bet kokių partijų atstovais, nepaisydami jų pažiūrų. Kitaip būtų sunku paaiškinti, kodėl dar prieš penketą metų konservatoriai J.Razma ir M.Adomėnas buvo įregistravę pataisą, kuri žodis į žodį atkartojo tuomečius Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacijos teiginius.
Dar 2011 m. irgi buvo parengtas Azartinių lošimų įstatymas. Prie jo rankas prikišęs tuometis parlamentaras Ž.Šilgalis neslėpė, kad jo pateikta versija itin nepatiko S.Kacui.
Bet iškart atsirado kitų paslaugių politikų: jau tais pačiais metais įregistruotas tuomečio Ekonomikos komiteto vadovo D.Budrio suburtos darbo grupės parengtas įstatymo variantas, pagal kurį B kategorijos (riboto išlošimo) automatams būtų atverti ne keliai, o ištisi greitkeliai.
Bet apie galimus pavojus įspėjo ne šių pataisų kritikai, o Specialiųjų tyrimų tarnyba.
Nenuostabu, kad susipynus aibei įvairių interesų tie projektai įstatymais netapo. Tik keisčiausia, kad rengiant pastarąjį projektą B kategorijos lošimo automatų plėtra vėl tapo pirmenybe.
Seimo narės I.Degutienės siūlymas prie kiekvieno tokio automato pastatyti stebėjimo kamerą skamba kaip raginimas padažyti vampyrui nasrus. Juk lošimų prievaizdai pripažįsta neturintys galimybių peržiūrinėti tūkstančius įrašų po kelis šimtus valandų, kad įsitikintų, jog prie aparato neprisėdo nepilnametis ar prašymą neleisti lošti jau parašęs žmogus.
Jeigu net katalikiškas pažiūras deklaruojantys konservatoriai neatsispiria lobistų pagundomis, vadinasi, jų įtaka Seime – milžiniška. Tad pavasario sesijoje politikų vėl lauks išmėginimas – teks pasirinkti tarp visuomenės ir vienos verslo grupės interesų.
