Savo paramą Ukrainai išreiškėme Seime priimdami rezoliuciją, viešai smerkdami bet kokias smurto apraiškas prieš taikius protestuotojus ir nepamatuotą jėgos naudojimą. Europa netgi grasina sankcijomis bei skatina Ukrainos valdžią kuo skubiau ieškoti sprendimų ir sustabdyti politinės krizės didėjimą.
Stebint susidariusią situaciją, tampa visiškai aišku – kalbų čia jau nebereikia, reikia realių veiksmų. Nepaisant Rusijos raginimo nesikišti į Ukrainos vidaus reikalus, ramiai stebėti kraujo praliejimo ir nekaltų protestuotojų kankinimo tiesiog nebeįmanoma.
Kas žadėta, bet nedaroma
Visą praėjusių metų pusmetį Europa Ukrainai rodė begalę simpatijų ir palaikymo, integruojantis į Europą, aiškino, kaip glaudžiau palaikyti santykius ir švietė Ukrainą stojimo į ES klausimais. Apsilankymai Ukrainoje buvo laikomi gero tono ženklais, leidžiančiais žmonėms įtikėti buvimo Europoje svajone. Tačiau tik prasidėjus neramumams, visi palankumo ženklai buvo reiškiami tik kalbomis, deklaracijomis bei rezoliucijomis. Niekas kol kas nedrįsta imtis derybinės pozicijos ir prisidėti prie Ukrainos krizės sprendimo paieškų.
O tai daryti būtina, ypač dabar, kai situacija tampa nevaldoma ir net neprognozuojama. Europa turi įsikišti ir padėti spręsti iškilusį konfliktą. Įtakingiausi Europos lyderiai privalo parodyti asmeninį dėmesį ir pasiūlyti realią pagalbą konfrontuojančioms pusėms. Duoti palaikymo pažadai turi virsti darbais, kurie bent kiek prisidėtų prie situacijos stabilizavimo.
Lietuvos vaidmuo
Lietuva pirmininkavimo ES Tarybai metu buvo bene aršiausia Ukrainos šalininkė ir draugė. Visomis išgalėmis palaikėme šią šalį, žadėjome teikti pagalbą ir palaikyti integraciją. Tačiau geranoriškumas baigėsi su pirmininkavimo pabaiga. Šiandien Lietuvos atstovų Ukrainoje nerastume, o viešai pasmerkti smurtą ir prievartą Ukrainoje yra bene lengviausia ir pigiausiai kainuojanti priemonė parodyti, kad Lietuva palaiko Ukrainą.
Nepavykus susitarti su Ukraina, Lietuvos užsienio politikos formuotojai, matyt, jaučia kartėlį dėl nepasisekusio projekto, tad ir realių pastangų ar komandiruočių į Ukrainą lieka vis mažiau arba išvis nėra. Palaikymas žodžiais ar rezoliucijomis nėra tas pats, kas skubus vizitas ar pagalbos siūlymas esant vietoje. Dvišaliai santykiai blėsta, ir Ukraina pamažu paliekama viena kovoti su savo problemomis bei krizėmis.
Faktas tas, kad tiek Lietuva, tiek Europa turi prisiimti dalį atsakomybės dėl Ukrainoje vykstančio kraujo praliejimo, tad ši atsakomybės našta ir sukrečiantys įvykiai turėtų paskatinti pergalvoti savo veiksmų strategiją Ukrainos atžvilgiu. Reikia imtis veiksmų, nes kalbėti jau vėlu.
