Išmintingas ūsuotas senolis, įspėjantis kosmopolitiniais šunkeliais nueiti užsigeidusią jaunąją kartą, kad nesusigundytų išparduoti Lietuvos žemelės, tokiame vaizdinyje kuo puikiausiai tiktų. Bet ta pagieža, kurios referendumo iniciatoriai jau nė nebando slėpti, jį kaip mat sugriauna.
„Kiekvienas ežeras, kiekvienas upelis pražus!", - šaukia P.Šliužas, o aš taip ir matau didelį storą vokietį, išgeriantį Seiros upelį iki dugno, nusišluostantį putlias lūpas, išsišiepiantį ir nueinantį per užpelkėjusius krūmynus link Vilko ežero.
Jei už šito pono, beje, labai nemėgstančio, kai į jį taip kreipiamasi, nestovėtų pinčiukiškai besišypsantis žaliasis valstietis Ramūnas Karbauskis ir prieštvaninę Tautininkų sąjungą bebaigiantis paversti modernia nacionalistine organizacija Julius Panka, čia apie jį diskutuoti nebūtų jokio reikalo.
Nes, mano supratimu, tas žmogus gyvena kažkokiame paraleliniame prisikėlusių kolchozinių šmėklų pasaulyje, kuriame neveikia teisiniai argumentai ir įprasti logikos dėsniai. Bet dabar ten jų daug - tikra „gyvųjų numirėlių naktis". Pabandykite įsivaizduoti, kad gyvenate šalyje, kurioje apie 300 tūkst. piliečių patikėjo tokio žmogaus, kuriam jūs net 10 litų iki pensijos nepaskolintumėte, rėkimu. Jauku?
Man, prisipažinsiu, nelabai jauku. Nejaukiausia girdėti, kaip bandoma paneigti ne tik stojimo į Europos Sąjungą sutartį, bet ir privačios nuosavybės teisę. P.Šliužas taip ir pasakė, kad Lietuvos žemė gali būti tik bendra visos tautos kooperatinė nuosavybė, kurią parduoti turi teisę tik „paskutinis likęs gyvas lietuvis".
Ilgai laukti nereikės, nes pradėjus eiti tuo keliu, kurio pabaigoje raudonomis žaromis švyti išstojimas iš Europos Sąjungos, emigruoti apsispręs kas tik gali paeiti, kol dar galioja Šengeno sutartis ir kelio į Vakarus vėl neužtvėrė spygliuotos vielos.
Ta „Kooperatinė nuosavybė" man kažką primena. Taigi, žmogus nori keisti mūsų šalies santvarką į kažkokį pašvinkusį kolchozinį nacionalsocializmą.
Vytautas Landsbergis atkreipė dėmesį, kad apsimetantieji kovojantys už tautos interesus net žodį „tauta“ rašo iš didžiosios raidės, nors „kaip žinome, pusė Lietuvos gyventojų neina į rinkimus ir nebalsuoja“.
Labiau už mažą politinį aktyvumą nerimą kelia tai, kad referendumo iniciatorių bandymą kalbėti tautos vardu priėmė kiti viešosios erdvės žaidėjai. Gąsdinant nuvalkiotomis sąmokslo teorijomis, klaidinant ir piktnaudžiaujant dalies piliečių tamsumu surinkti 300 tūkst. parašų jiems tokių įgaliojimų nesuteikė. Jie juos pasisavino dar iki parašų rinkimo pradžios.
„Jeigu tauta išreiškė norą ir surinko privalomą skaičių parašų dėl referendumo, referendumas turi įvykti,“ - trečiadienį sakė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, perimdama tautininkiškas kalbėjimo taisykles.
Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko Z.Vaigausko apsisprendimas neapsispręsti nulėmė, kad ši komisija atsisakė stabdyti Konstituciją pažeidžiančią referendumo iniciatyvą. Šį kartą laimėjo tikrų tikriausia Miuncheno pakto dvasia. Mėgdavusiems pabėgti iš istorijos pamokų priminsiu, kad ta sutartimi, pasirašyta 1938 m. rugsėjo 29 d. Miunchene, Didžioji Britanija ir Prancūzija dėl savo neprincipingos politikos, kad kuriam laikui apmalšintų Adolfo Hitlerio apetitą, paaukojo Čekoslovakiją.
Pakako P.Šliužui VRK posėdyje pagrasinti neramumais ir pakako, kad pusei komisijos narių Konstitucinio Teismo sprendimas, jog nepakeitus konstitucinio akto dėl Lietuvos narystės ES „negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos narystės ES įsipareigojimai", pasidarytų nepakankamai aiškus.
Tikėtis, kad rinkėjams užteks sveikos nuovokos atmesti referendumo teiginius ir nė vienai valstybės institucijai neprireiks prisiimti atsakomybės paskelbti būsimo ar netgi jau įvykusio referendumo rezultatus negaliojančiais, mano supratimu, yra pernelyg optimistiška. Kuo ilgiau referendumo iniciatoriams bus sudaromos sąlygos skleisti savo propagandą, tuo sunkiau bus juos sustabdyti.
