Ne, reikalas yra. Tikslas labai aiškus – provokacijomis suteršti sukilėlių įvaizdį jautrių vakariečių akyse. Minioje kartkartėmis pasirodo tamsiomis uniformomis vilkintys nacionalistinių „banderininkų“ smogikai. Tiesa, jie daugiau veikia ne Kijeve, o Rusijos žiniasklaidos puslapiuose ir tinklalapiuose. Ten jau mirga pranešimai apie tai, kaip Maidano kovotojai terorizuoja žydų šeimas.
Nacionalistai, antisemitai, banditai – tai klasikinis Kremliaus informacinio karo triukas, nesikeičiantis nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos laikų. Iš tiesų dabar Ukrainoje taikomą demokratinio judėjimo kompromitacijos būdą sukūrė sovietų saugumo tarnyba Lietuvoje 1944–1950 m., kovodama su tautiniais partizanais.
Žinoma, revoliucija Ukrainoje, kaip ir kiekviena revoliucija, – su perlenkimais ir kartais be reikalo pralietu krauju, perdėtu pykčiu.
Atskirti kvailį nuo provokatoriaus sunku, beveik neįmanoma. Tragiškomis 1991-ųjų sausio dienomis krašto apsaugai vadovavęs signataras Audrius Butkevičius, stebėdamas Maidano dramą, įžvelgia nemažai Rusijos taktikos panašumų. Prieš 23 metus Lietuvoje ir šiomis dienomis Ukrainoje.
„Mes net buvome sukūrę specialų padalinį provokatoriams gaudyti. Nutvėrę duodavome į kuprą, atimdavome savadarbius ginklus“, – prisiminė A.Butkevičius.
Sovietams tada nepavyko Lietuvos parlamento gynėjų pasaulio akyse paversti banditais ir teroristais. Net ir gerokai vėliau, pasisamdžius Algirdą Paleckį, šnipštas išėjo.
Ar išdegs Kremliaus planas išsaugoti Ukrainą savo glėbyje? Atrodo, kad jokio plano ir nėra, nebent rusai jį meistriškai maskuoja. Nes stebint Rusijos propagandą atrodo, kad ji verda košę pagal tuos pačius dar KGB ideologinėse valdybose sukurtus receptus.
Maskva po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo bandė sužaisti nacionalinių mažumų jausmais – sukurpė „Šalčininkų autonomijos“ projektą, kurio padarinius jaučiame iki šiol, tokie kaip Valdemaras Tomaševskis pasistengė.
Ukrainoje bandoma kurstyti regionų atskirtį. Iš Krymo autonomijos jau sklinda balsai, kad Krymas turi tapti nepriklausoma respublika. Ukrainiečių apžvalgininkai kalba apie Maskvoje neva nubraižytą išskaidytos šalies žemėlapį. Vietoj vientisos valstybės atsirastų išskydę teritoriniai dariniai: Vakarų Ukrainos Maidano respublika, Karpatija, Voluinė, Krymo Respublika, Rytų Ukrainos respublika.
Tik pastarosioms dviem būtų tiekiamos pigios rusiškos dujos.
Kol kas šalies suskaldymo projektą Kremliui pavyko įgyvendinti tik Moldovoje, kai nuo rumuniškai kalbančios šalies daugumos atskilo pasaulyje niekieno nepripažinta Padniestrės Moldavija, ir Gruzijoje, atplėšus nuo jos Abchaziją ir Pietų Osetiją.
Tuo pačiu, jau gerokai atšipusiu peiliu bandoma suraikyti ir Ukrainą. O tada – sukelti pilietinį karą. Tada Ukrainos stepėse pasirodytų būriai ginkluotų vyrų, pasiryžusių krauju sulipdyti suskaldytą šalį.
Ar pavyks Ukrainos demokratinėms jėgoms išvengti šio baisaus scenarijaus? Viskas priklauso ne nuo ES ar Amerikos, netgi ne nuo Lietuvos pagalbos ir moralinės paramos, o nuo revoliucinių ukrainiečių vadovų. Čia yra silpniausia Maidano grandis, ir Kremliaus strategai ją nutraukti gali, deja, labai nesunkiai. Net nesivargindami įtempti vaizduotės ir ieškoti subtilesnių Ukrainos revoliucijos sužlugdymo būdų.