Jeigu ES kritikuoja Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai
(TS-LKD) ar Liberalų sąjūdis, tai laikoma rūpinimusi Lietuva ir kova už
jos interesus. Jei skeptiškas mintis ES atžvilgiu reiškia kitos
partijos ar konservatorių įtakos zonai nepriklausančios visuomeninės
organizacijos, tokie samprotavimai priskiriami vandeniui, pilamam ant
Rusijos malūno.
Tokia išvada peršasi apibendrinant konservatorių reakciją tiek
į savo pačių, tiek į kitų politinių organizacijų pareiškimus dėl ES.
Per pastaruosius penkerius metus aštriausiai ir taikliausiai ES
kritikavo europarlamentaras V.Landsbergis. Gausiuose, vos ne į
kiekvieną išorės ir vidaus politikos judesį reaguojančiuose jo
straipsniuose ES valstybės ir bendri jų sprendimai kritikuojami už
dviveidystę Rusijos atžvilgiu, neprincipingumą visuomeniniame gyvenime,
dvasinį nuosmukį, sumaterialėjimą.
Tai kur kas aštresnė kritika nei ta, kurią kur kas rečiau apie ES
išsako buvę V.Landsbergio bendražygiai R.Ozolas, V.Radžvilas ar parašus
dėl žemės pardavimo užsieniečiams sąlygų referendumui rinkę
žmonės.
Tačiau, TS-LKD požiūriu, V.Landsbergio reiškiama kritika ES atžvilgiu
yra naudinga Lietuvai, o visų kitų skepticizmas, nors dažnai
išreiškiamas tais pačiais žodžiais, – žalingas.
Dar būdami valdžioje TS-LKD viešai parėmė Vengriją, kurios priimami
įstatymai iki šiol ES vertinami kaip priešiški šios bendrijos nuostatoms
ir taisyklėms. Bet kai tos pačios Vengrijos pavyzdžiu seka referendumo
dėl žemės pardavimo užsieniečiams rengėjai, konservatorių jie jau
laikomi ES išdavikais. Jei TS-LKD remia Vengriją, yra gerai, jei kiti
– blogai.
Galutinai idėjinės atskirties poziciją TS-LKD suformulavo sueigoje,
skirtoje D.Grybauskaitei, kaip būsimai kandidatei į prezidentus,
paremti.
Nors viešai dar neteko girdėti apie D.Grybauskaitės požiūrį į ES ateitį,
TS-LKD net nesvarstę nusprendė, kad ši politikė atstovauja strateginiams
Lietuvos siekiams, ir kelių partijos vadovų monologų pagrindu nutarė jai
suteikti net neprašomą paramą.
Atitinkamai rūšiuojama ir politinė bendruomenė – visi D.Grybauskaitę
kritikuojantys ar drįstantys kandidatuoti į penkeriems metams jau
rezervuotą postą yra ir prieš Lietuvos strateginius interesus.
A.Kubilius savo kalbą sueigoje užbaigė ritualine, jau įdomia ir
mitologijos tyrimų požiūriu formule: „Visų kitų kandidatų, kuriuos iki
šiol matome, programa turi vienintelį punktą – visi prieš
D.Grybauskaitę. Kaip žinome, Kremlius sako tą patį.“
Nors keli nedrąsūs pretendentai į prezidentus jokių programų dar nėra
pateikę. Ar rimtai į šį pasakymą žiūrėsime, ar ironizuosime, jis
atspindi tą ribinę situaciją, kuri per šiuos prezidento rinkimus ir yra
svarbiausia.
Iki šiol Lietuvoje dominavo priešpriešos ir vis didėjančio susvetimėjimo
politika. Ji atsirado prieš 15 metų, kai laikotarpį, kurį galima
pavadinti pasipriešinimu okupacijai, pamažu pakeitė tarpusavio politinės
kovos be aiškesnių pažiūrų ir kriterijų, dažniausiai pagrįstos politikų
individualistų ambicijomis.
Susiformavo pusiau uždaros, praturtėjusių žmonių dažnai paremiamos
politinės grupės, kurios, visiškai nebekreipdamos dėmesio į visuomenės
nuomonę, pradėjo spręsti, kas valstybei naudinga, kas ne, kas
kritikuotina, o kas garbintina, kokius nacionalinius projektus forsuoti,
o kokius palaidoti demagogine retorika.
Tuo rėmėsi ir kelių partijų kaleidoskopas valdžioje. Į koalicijas
telkėsi absoliučiai priešingų pažiūrų jėgos ir kovojo su tokio pat
pobūdžio dariniais. Visuomenei buvo ir tebėra sunku suvokti, kuri
kova yra dėl idėjų, o kuri dėl interesų ar karjeros.
Daugybė žmonių tolo ir tebetolsta nuo politikos, dar tiksliau -
svetimėja, vengia bet kokių diskusijų ir aptarimų, o politines kovas
mielai keičia į chorų karus. Politika – sau, visuomenės gyvenimas
– sau.
Jeigu konservatoriai mano, kad jie vieni gali teisingai spręsti apie ES,
o D.Grybauskaitė yra tobuliausia kandidatė į prezidentus, kokia prasmė
ginčytis. Kad būtum jaunųjų konservatorių apšauktas Rusijos pakaliku?
Ar ne geriau per rinkimus išvis kur nors išvažiuoti iš Lietuvos?
Bergždžia, aiškių kriterijų neturinti priešprieša lėmė visuomenės
ir politikos susvetimėjimą. D.Grybauskaitė yra šios 15 metų politinės
tradicijos paskutinis etapas. Per jos prezidentavimą nėra nė vieno
politinio veiksmo, kurį būtų galima įvardyti kaip dialogo siekimą. Nei
užsienio politikoje, nei valstybės viduje.
Ar ta tradicija gali pasibaigti su artėjančiais rinkimais? Tai esminis
klausimas.
Konservatoriai priešpriešos ir susvetimėjimo politiką nori pratęsti dar
penkeriems metams. Kad bus kitaip, vilčių nedaug, bet negalima
paneigti, kad pradeda rodytis ir naujo proceso ženklų. Parašų rinkimas
dėl žemės referendumo, kaip pradeda aiškėti, nėra sąmokslas prieš ES,
o buvusių valdžių žmonių nuomonės ignoravimo rezultatas.
Didžiosios partijos virė savo sultyse ir manė, kad aukšta referendumų
kartelė nebesutrikdys jų ramybės. Atsitiko kitaip. Todėl dabar
referendumo sumanytojų jau pagarbiai klausiama, kas jiems kelia nerimą.
Anksčiau tik šaipydavosi.
Mat paaiškėjo, kad žmonės ir be politikų pagalbos gali spręsti, kas
valstybei naudinga, kas ne. Kas ES sistemoje pozityvu, o kas keistina.
O tokių politikų, kurie diskusijose įžvelgia tik darbą Rusijai, šiuose
ir kituose rinkimuose reikia išvis atsisakyti.