Pokalbis su rinktinės „Aras“ derybininku – reta proga daugiau sužinoti apie Lietuvos policijos antiteroristinės operacijų rinktinės darbą.
Nors operacijų vaizdai per televiziją būna įspūdingi, „Aro“ pareigūnų niekada net su kaukėmis nepamatysime viešai. Jie nemėgsta girtis savo pergalėmis, tačiau portalas lrytas.lt anksčiau publikavo pokalbį su „Aro“ derybininku, kuris trečiadienį dirbo Ukmergėje.
Pagrindinė interviu sąlyga – šio žmogaus tapatybė negali būti atskleista:
– Ar teroristai žino, su kuo derasi? – lrytas.lt paklausė „Aro“ derybininko.
– Įprastų procedūrų metu derybininkai neslepia, kas jie tokie. Derybininkas prisistato, pasako savo vardą. Gal kiek mažiau įprasta pasakyti pavardę.
– Ar būna situacijų, kai derybininkas gali būti visiškai tikras, kad pagrobėjas nieko nepadarys įkaitams?
– Derybininkas visuomet privalo mąstyti lanksčiai ir žinoti, kad gali būti ir taip, ir taip. Niekad negali būti tikras. Pagrindinis derybininko darbo įrankis – galva. Mąstymas, protas, situacijos vertinimas.
Viena darbo užduočių, be derėjimosi, yra stebėti nusikaltėlį. Bandoma analizuoti ir bandyti nuspėti, ką tas žmogus darys ir kokia jo būklė. Tam kviečiami specialistai, pasitelkiama pačių derybininkų patirtimi. Analizuojama ir bandoma daryti išvadą, pavyzdžiui, kad teroristas, nors ir grasina, nėra nusiteikęs sužeisti ar nužudyti.
Yra tam tikri punktai, pagal kuriuos derybininkas gali spėti, jog tikimybė, kad bus naudojama prievarta, mažėja. Tačiau niekada negalima sau pasakyti: „Ne, jis nešaus.“ Tai būtų didelė klaida, kuri gali kainuoti žmonių gyvybę.
– Ar pasiteisina nusikaltėlių artimųjų kvietimas į derybas?
– Yra atskira taktika, kai derantis reikalingas trečiasis asmuo. Tai labai rizikingas dalykas, todėl tokia praktika taikoma retai, nes neįmanoma kontroliuoti trečiojo žmogaus, nežinai, ką jis pasakys.
Tokia praktika naudojama tik tada, kai jau niekas nepadeda.
Tuomet derybininkas stengiasi, kad padėties valdymas neišslystų iš rankų. Užtat šie žmonės gali būti geras informacijos šaltinis apie nusikaltėlį.
Nebūtinai į derybas kviečiami tik artimieji. Kartais į derybas gali būti pakviestas žmogus, kuris nė nepažįsta pagrobėjo. Pavyzdžiui, gali būti pakviestas pagrobėjo vertinamas autoritetingas žmogus. Tačiau viską sprendžia komanda ir vadovas.
Negalime ko nors nedaryti ar daryti vien tik dėl to, kad taip parašyta vadovėlyje. Tokiu atveju mes tik apsisunkintume situaciją.
– Koks žmogus galėtų būti derybininkas?
– Derybininku negimstama. Žmonės gali tik turėti reikalingų savybių, kurios būtinos deryboms, o tada prasideda mokslai.
Derybininkais gali tapti žmonės, kurie įsijaučia į pašnekovą būseną ir moka kalbėtis, geba užjausti, yra tolerantiški, o svarbiausia – moka klausytis. Derybininkas nėra psichologas. Tai pareigūnas, kuris moka derėtis, yra išmokytas taktikos, turi praktikos ir – pageidautina – turi gyvenimo patirties. Jis turi būti emociškai stabilus. Derybininkas – kaip ir vynas: kuo jis senesnis, tuo geresnis.
Tai turi būti labai kantri asmenybė, gebanti atlaikyti aplinkos ir savo emocijas. Spaudimas iš nusikaltėlio pusės būna didžiulis, be to, tas spaudimas gali būti juntamas ir iš vadovybės pusės. Jis turi sugebėti parinkti žodžius ir kartu pats atsilaikyti visų nepasiuntęs į tolimus kraštus.
Derybininkais retai kada gali tapti policininkai. Jie gali būti nebent patarėjai. Daug kas stebisi, kodėl derybininkais negali būti psichologai. Jie kitaip mąsto. Jų pasaulio matymas ir aplinkos suvokimas yra kiek kitoks nei pareigūno.
Kaip pavyzdys galėtų būti paklusnumo elementas. Jie gali būti puikūs komandos nariai, tačiau negali būti pagrindiniai tarpininkai tarp policijos ir teroristo. Psichologas derybose gali įklimpti savo žinių bagaže ir vietoj derybų gali prasidėti nusikaltėlio psichologinio konsultavimo seansas.
Psichologus rengia padėti žmogui, o derybų metu nereikia pamiršti, kad kitoje barikadų pusėje yra teroristas. Todėl noras padėti žmogui gali pradėti kliudyti. Derybininkas visuomet privalo išlaikyti pareigūno poziciją.
Geriausia, kai derybininkų grupės funkcionuoja pačiuose antiteroristiniuose padaliniuose. Tada jie žino taktiką, jie bendrauja su šturmuotojais, snaiperiais. Arba jie gali būti kitoje policijos struktūroje, tačiau vis tiek privalo turėti labai artimus ryšius su antiteroristiniu būriu.
– Kokie pavojai gali tykoti derybininko?
– Yra toks Londono sindromas – kai derybininkas pereina į nusikaltėlių pusę. Kad taip neatsitiktų, pagrindinį derybininką prižiūri komandos žmonės.
Kartais būna, kad jis pradeda labai atvirai palaikyti teroristų pusę. Tada komanda privalo laiku perspėti apie gresiantį pavojų ir gal netgi keisti derybininką. Bet taip būna retai, nes mes ruošiamės tam stebėdami save.
– O kada derybos laikomos žlugusiomis?
– Kai prasideda šturmas. Kol kalbama, tol derybos nelaikomos žlugusiomis. Jeigu derybos vyksta, vadinasi, jos sėkmingos. Situacija kontroliuojama, nenaudojama jėga nei iš vienos, nei iš kitos pusės.
Net jeigu teroristas nušauna vieną iš įkaitų, derybos nenutraukiamos. Viskas priklauso nuo situacijos. Derybininkas bando derėtis. Sprendimą, kada derybos baigiasi, priima ne jis. Visuomet yra galimybė susitarti, ir derybininkas turi ja pasinaudoti.
Derybininkas deryboms turi tiek laiko, kiek jam reikia, tačiau tą laiką bet kada gali apriboti vadovybė.
– Kodėl derybininkai dažniausiai būna vyrai?
– Tai ne isiškai teisingas teiginys. Standartiškai derybininkų grupės yra mišrios. Visuomet bandoma derybininkų grupėje turėti vieną dvi moteris. Gal tas nedidelis skirtumas yra atsiradęs dėl to, kad policija nuo seno yra vyriška profesija ir tik dabartiniais laikais ši padėtis keičiasi.
Kartais derybose geriau pasitelkti moteris, kartais – vyrus. Kiekvienas turi savo pliusų ir minusų. Moterys kartais jautresnės, kartais joms geriau sekasi suprasti nusikaltėlį. Pavyzdžiui, policijos nepilnamečių apylinkės inspektorės ne veltui dažniausiai yra moterys.
– Įkaitų dramų pasitaiko retai. Kaip derybininkai treniruojasi?
– Pagrindinis derybininko darbas yra mokymasis. Bandymas aptarti galimas situacijas, jas perdirbti, pačios derybos. Derybininkas pats turi daug domėtis. Labai daug mokytis, skaityti. O mūsų padalinyje derybininkai papildomai atlieka dar ir kitas funkcijas – analizuoja informaciją, atlieka kai kurias administracines bei organizacines funkcijas.
Kaip minėjau, rinktinė aktyviai bendradarbiauja tarptautinėse organizacijose – ATLAS, EUNAT. Mes nuolat tobulinamės įvairiose tarptautinėse derybininkų konferencijose, seminaruose. Yra net galimybė internetu su kolegomis iš užsienio dalytis savo patirtimi ar aptarti naujausias operacijas.
– Kaip vyksta atranka į derybininko poziciją?
– Standartinės atrankos „Aras“ neturi. Dažniausiai derybininkais tampa žmonės iš rinktinės vidaus. Stebime, kurie galėtų ir norėtų jais tapti. Nebūna jokios prievartos. Svarbu noras. Tada jie kviečiami į pradinius kursus. Daug kalbama, bendraujama, daromi interviu – kaip jis tai įsivaizduoja, ar jis tikrai nori. Bandoma įvertinti jo savybes, asmenybę. Daromi tyrimai, testai. Jeigu viskas gerai, jis patenka į įvadinį kursą ir žiūrima – gali jis ar ne.
Kai kurie tik po tam tikro laiko atsiskleidžia, paaiškėja, kad negali dirbti tokio darbo. Kurį laiką toks žmogus būna stebėtojas – žiūri, kaip treniruojasi pagrindiniai derybininkai. Tada po truputį įtraukiamas į pagrindinę grupę, padeda derėtis, po kurio laiko ir pats pradeda derėtis. Visa tai vyksta lėtai, bet niekada nesustojama mokytis.
– Ar derybininko patirtis ir mokėjimas derėtis, manipuliuoti žmogumi, tyčia ar netyčia, neišlenda asmeniniame gyvenime ir bendrauajnt su kitais žmonėmis, kolegomis, viršininku?
– Aš manau, kad kol jaunas esi, tai pasitaiko dažniau, o vėliau subręsti ir tokių situacijų mažėja. Kita vertus, visi mes gyvenime naudojame kokius nors manipuliacijos elementus, bandome vadovauti, motyvuoti.
Tačiau tai jau nevyksta tikslingai ir kryptingai. Netgi atvirkščiai – tokios pamokos praverčia apsisaugant. Kai žinai manipuliacijos metodus, tavimi daug sunkiau pasinaudoti.
