Dar gūdžiu sovietmečiu (1962-1963 m.) jachta „Hermes II“ perplaukusio
Atlanto vandenyną B.Rožinsko likimas susiklostė taip, kad apie jo žygį
žinojome mažiau negu apie Kristoforo Kolumbo arba Fernando Magelano
keliones. Šie garsūs jūrininkai aprašė savo nuotykius dienynuose, išliko
jų ataskaitos karališkosios šeimoms. Tuo tarpu B.Rožinsko žygdarbį
pastebėjo tiktai JAV lietuvių ir lenkų bendruomenės. Lietuvoje apie jo
sėkmę žinoję vos keli artimiausi draugai, tais laikais turėjo prikąsti
liežuvį. Šitaip pirmasis lietuvis buriuotojas, Atlanto nugalėtojas
pradingo iš mūsų akiračio, o po pusšimčio metų išvis buvo užmirštas.
A.Čaikovskis, bendraudamas su JAV gyvenančiais B.Rožinsko giminaičiais,
jį dar prisiminusiais žmonėmis, surinkęs nemažai įdomios medžiagos,
nušvietė buriuotojo biografiją, jo gyvenimo kelią, žygio aplinkybes,
atskleidė jo prasmę ir įrodė, jog B.Rožinskas yra pagrįstai vadinamas
Lietuvos okeaninio buriavimo pradininku. Iš Šeduvos kilęs buriuotojas,
1963 metais nedidele 11,4 metro ilgio jachta „Hermes II“ nuplaukęs iki
JAV krantų, pareiškė: „Šią kelionę aš padariau lietuvių tautos garbei“.
Okupuotoje Lietuvoje gyvenę tautiečiai išgirsti jo žodžių negalėjo.
Susirinkę į knygos pristatymą svečiai, tarp kurių buvo nemažai
buriuotojų ir profesionalių jūrininkų, stebėjosi prieš pusę amžiaus
subrandintais B.Rožinsko užmojais ir narsa. Kai Lietuvą nuo Vakarų dar
skyrė aklina geležinė uždanga, buriavimo treneriu Trakuose dirbęs
lietuvis galvojo apie kelionę per Atlantą, atkakliai siekė savo tikslų
ir nutvėrė savo svajonių paukštę. „Joseph Conrad“ tipo burine jachta
„Hermes II“ perplaukęs net du vandenynus (Atlantą ir Ramųjį) B.Rožinskas
po aštuonių mėnesių prisišvartavo Kalifornijoje - San Diego uoste.
A.Čaikovskio knygoje B.Rožinsko žygis gretinamas su lakūnų Stepono
Dariaus ir Stasio Girėno skrydžiu per tą patį Atlantą. Prikėlęs ir
užmaršties seną istoriją autorius gvildena skaudžius mūsų istorinės
atminties klausimus: „Kodėl tauta vienus didvyrius išaukština, o kitų
net neprisimena. Ar tai, kad B.Rožinskas veržėsi į pasaulio vandenynus
iš socializmo lagerio, kaip nors sumenkina žygdarbį? Juk jam, kaip ir
„Lituanikos“ pilotams, teko įveikti gausybę kliūčių - jachtos „Hermes
II“ tada vos nesustabdė šaltojo karo įplieksta garsioji „Karibų krizė“.
Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Romaldas Adomavičius, pažymėjo, jog
R.Rožinsko žygis iškrenta iš sovietinio komunizmo konteksto: „Lenkija
tada vadinta „linksmiausiu socializmo lagerio baraku“, joje būta daugiau
laisvės, viliojusios ir B.Rožinską. Galbūt todėl jis su šeima 1958
metais repatriavo į šią šalį, savo lėšomis pasistatė jachtą. Vienam
plaukti neleido valdžia - teko kviesti į įgulą tris lenkus. Ryžtingas
„Hermes II“ šuolis per Atlantą lenkų sporto istorijoje įrašytas aukso
raidėmis kaip Ščecino buriuotojų pergalė. O apie pagrindinio herojaus
B.Rožinsko iniciatyvą, nuopelnus, jo lietuviškąją kilmę - nė žodžio“.
Lenkija B.Rožinskui nebuvo galutinė stotelė. Atlanto nugalėtojas su
šeimą pasiliko JAV, nes prieš kelionę buvo pasirūpinęs ir vizomis.
Detroite jau buvo įsikūręs brolis Adolfas - vienintelis žygio rėmėjas,
akylai stebėjęs jo kelionę nuo pradžios iki pabaigos. Buriuotoją
pasitikę JAV lietuviai šiek tiek šnairavo nesuprasdami, kaip žmogus iš
socializmo lagerio galėjo prasibrauti į laisvąjį pasaulį. Kai kuriems
patriotams nepatiko, kad „Hermes II“ per Atlantą plaukė su Lenkijos
vėliava, kad B.Rožinskui teko prašytis ir šios šalies pilietybės.
Po žygio per Atlantą su šeima nuleidęs inkarą Kalifornijoje B.Rožinskas
buvo pasiryžęs plaukti ir aplink pasaulį, tačiau šios svajonės jam
nepavyko įgyvendinti. Sunkiai dirbo statybose, ilgėjosi gimtinės,
sulaukęs 74 metų mirė nuo širdies ligos. Vykdant paskutiniąją velionio
valią jo pelenai buvo išbarstyti Ramiajame vandenyne. Istorinė lietuvio
jachta „Hermes II“ ilgai stovėjo Santa Barbaros uoste, o vėliau sunyko.
„Dabar lietuviai, pakėlę bures, raižo nuošaliausias pasaulio platumas.
B.Rožinsko žygis jiems skamba kaip tolimas aidas. O tuomet, išplaukę į
Kuršių marias, sovietinių pasieniečių akylai stebimi, nuburiuodavome tik
iki Kiaulės Nugaros salos“, - senus laikus prisiminė knygos pristatyme
dalyvavęs Lietuvos buriuotojų sąjungos generalinis sekretorius, jachtos
„Ambersail“ odisėjos aplink Žemės rutulį dalyvis Linas Tamkvaitis.
Klaipėdos vicemeras, rašytojas Vytautas Čiapas, sovietmečiu būtinąją
tarnybą atlikęs SSRS povandeniniame karo laivyne, prisiminė, jog kažkada
irgi buvo priplaukęs prie JAV pakrančių, bet jų nepamatė. Jūreivystei
neabejingas politikas, vertindamas A.Čaikovskio knygą, pažėrė įdomių
įžvalgų: „Lietuviai visą laiką veržėsi į jūrą, o valdžia tam
priešinosi. Tik po mirties jie pripažįstami didvyriais. Dar kartą
įsitikinau, kad lietuviai ir lenkai nuo seniausių laikų vis pjaunasi“.
Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė perskaitė JAV gyvenančios
Nijolės Rožinskaitės-Zelwinder, ilgai vadovavusios Detroito lietuvių
bendruomenei, laišką. Negalėjusi atvykti į knygos pristatymą buriuotojo
duktė dėkojo A.Čaikovskiui, Lietuvos marinistikos žurnalistų klubui
„Marinus“, Klaipėdos savivaldybei, istorikams, jūrininkams, kitiems
asmenims, prisidėjusiems prie jos tėvo atminimo išsaugojimo Lietuvoje.
„Mano tėvas norėjo matyti jūroje iškeltą trispalvę, jaustis lietuviu -
vandenyno nugalėtoju. Jam labai skaudėjo širdį, kad tais laikais
negalėjo leistis į tokią kelionę iš savo gimtinės -- iš Klaipėdos uosto
su lietuvių komanda. Manau, kad dabar visi supranta, kad B.Rožinsko
sumanytas žygis, jeigu jis būtų buvęs neatsargus, viskas galėjo žlugti“,
- savo atvirame laiške tautiečiams rašė N.Rožinskaitė-Zelwinder.
Tų laikų dvasią orginaliai perteikė teatro režisierius ir aktorius
Sigutis Jačėnas, perskaitęs ištraukas iš B.Rožinsko ir jo artimųjų
laiškų po to, kai salėje nuskambėjo viso pasaulio buriuotojų pamėgta
amerikiečio Bobo Dylano daina „Tu vėjo paklausk“. Šis iš Lietuvos žydų
emigrantų šeimos kilusio JAV dainiaus hitas ir dabar įkvėpia žmones
nenurimti, kovoti, veržtis į laisvę - gaudyti savo svajonių paukštę.
Klaipėdoje gimęs A.Čaikovskis išleistos savo knygos neišvydo - jis mirė
prieš ketverius metų. Rankraštį išsaugojusi žurnalisto duktė vilnietė
Džina Kasperavičienė prisiminė, kad autorius, tarsi nujausdamas, kas jam
gali nutikti, labai skubėjo: „Tėvą insultas pakirto namuose, prie savo
darbo stalo, kompiuteriu tvarkant beveik parengtos knygos tekstą“.