Apie A.Mockų, šią spalvingą asmenybę, rodos, žinome tiek daug. Mename A.Mockaus šuolį iš Bogotos universiteto rektoriaus kėdės į itin sėkmingą politiko karjerą, atnešusią jam net dvi Kolumbijos sostinės mero kadencijas: vien per jo vadovavimo Bogotai metus žmogžudysčių čia sumažėjo net 70 proc., eismo nelaimių – 50 proc., o mero paprašyti gyventojai savanoriškai pradėjo mokėti didesnius mokesčius.
A. Mockų, kaip politiką, galima pavadinti entuziastingu bendruomeninės lyderystės propaguotoju ir sėkmingų jos pavyzdžių autoriumi, o jo asmenybė, rodos, yra neatsiejama nuo ekscentriškų, sustabarėjusį valdininko įvaizdį griaunančių poelgių, pelnančių jam itin daug aplinkinių simpatijų.
Tačiau kaip užauga ir susiformuoja tokios asmenybės? Štai čia žvilgsnis sustoja ties ponia N.Šivickas, A.Mockaus motina. Šiuo metu kartu su dukterimi sūnaus Antano kaimynystėje gyvenanti Nijolė numoja ranka į savo garbingą amžių (pernai ji atšventė 88-ąjį gimtadienį. – Aut.). Savo namuose, kurių sienas gausiai puošia jos pačios bei kitų menininkų darbai, ji pasakoja apie tai, kad „amžius – jokia problema“. N.Šivickas iki šiol yra aktyvi Bogotos visuomeninio gyvenimo dalyvė, iki šiol tebekuria, rengia parodas ir nenuilstamai populiarina lietuvybę.
Kolumbija nutiesė naują kūrybos kelią
Menai Nijolę žavėjo nuo ankstyvos vaikystės, kurią ji praleido Lietuvoje. Baigusią Panevėžio gimnaziją, vėliau studijavusią Štutgarto (Vokietija) vaizduojamųjų menų akademijoje Nijolę likimas nubloškė į tolimąją Kolumbiją. Tapyba ir grafika Europoje susidomėjusi menininkė Kolumbijoje iš pradžių dirbo dailininke žurnaluose ir laikraščiuose. Tačiau susipažinusi su tuo metu Kolumbijoje kūrusiu lietuvių keramiku Juozu Bagdonu, Nijolė susižavėjo lipdyba bei skulptūra ir ilgainiui teptuką beveik visai iškeitė į skulptūrą, įkvėptą turtingos ikikolonijinės Kolumbijos kultūros.
J.Bagdonui išvykus gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas, studija liko Nijolės rankose, o jos kūryba „sunkėjo“ ir „materialėjo“ virsdama masyviais skulptūros kūriniais. Jauną menininkę, į Kolumbiją atvykusią praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje, pasitiko ne tik šalies ir jos gyventojų egzotika, bet ir išskirtinė meninė atmosfera. Tuomet Kolumbijos meno pasaulyje ypač stiprus buvo socializmo idėjų ir vietos liaudies meno susidūrimas. Nijolė iš tuometės Kolumbijos menininkų bendruomenėje išsiskyrė kaip viena iš keleto atvykėlių, įliejusių abstrakcionizmo idėjų, savotišką mišinį, įkvėptą ir Vasilijaus Kandinskio, ir Šiaurės Amerikos ekspresionistų kūrybos.
Jau septintajame dešimtmetyje šalies meninis veidas labai pakito, o sostinė Bogota tapo atviru, kosmopolitišku meninių idėjų miestu. Čia virė ir moderniosios vakarietiškojo meno idėjos, ir Pietų Amerikos čiabuvių liaudies meno veikiamų menininkų judėjimai. Šis virsmas turėjo įtakos ir Nijolės kūrybos keliui – per trumpą laiką ji vis labiau laisvėjo ir tolo nuo realizmo.
Patvirtindama tai Nijolė sako, kad ji nesistengia atkurti jau esamų objektų. "Tai juk būtų labai nuobodu“, - teigia ji.
Ne kartą Nijolė atsiskleidė kaip talentinga ir intuityvi mąstytoja, be galo poetiškai matanti savo kūrybą. Štai kartą 1994-aisiais vienoje savo parodoje Medeljino mieste Kolumbijoje ji pasakė: „Ką mano darbai veikia šioje salėje? Jie juk yra mano kūriniai ir nori pasižiūrėti į žmones, kurie čia susirinko.“ N.Šivickas sako, kad niekada neieškojo ir nesistengė perteikti idealaus grožio. Priešingai, iš pažiūros smulkutės trapios moters darbai spinduliuoja jėgą, pirmykštę energiją, jie atrodo tarsi fantastiniai. Skulptūros iš molio, metalo, anglių tarsi įkūnija pirmykštes jėgas, davusias mums gyvybę ir laikančias visa, kas sukasi aplink mus. Į keramiką ir skulptūrą menininkė pasuko susižavėjusi Andų kalnuose išgaunamo molio savybėmis. Ji pati kasinėjo įvairios tekstūros ir spalvos Andų molynes, medžiagą gabendavo į keramikos dirbtuvę, o ten rasdavosi stebuklai. Įkvėpta dabartinės Kolumbijos teritorijoje gyvenusių senųjų indėnų genčių, savo kūriniuose Nijolė naudojo ryškias natūraliais oksidais išgaunamas spalvas, turtingas tekstūras, o didžiules skulptūras išdegdavo drauge su sūnumi Antanu sumeistrautoje specialioje krosnyje. Kaip ir vaikai (Antanas ir jo sesuo Ismelda. – Aut.), Nijolės kūriniai radosi spalvingoje, kontrastingoje ir egzotiškoje Kolumbijoje. Tačiau kaip ir Lietuvos istorijos nuolat mokyti vaikai, su kuriais motina bendravo tik lietuviškai, jos kūriniai išlaikė lietuviškumo bruožus. Nijolės kūriniams – skulptūroms, instaliacijoms – būdingas ne tik lietuviško ir Pietų Amerikos čiabuvių paveldo susiliejimas, bet ir įspūdingi masteliai. Kartais menininkės kuriama instaliacija „praaugdavo“ dirbtuvių erdvę ir įsikurdavo ant stogo arba šalia esančiame kiemelyje.
Išskirtinis ryšys su sūnumi
Nors Nijolė, arba kaip ją vadina lietuviškos „j“ neištariantys kolumbiečiai – ponia Nicole arba tiesiog Antano mama, interviu duoda retai, o ir pokalbiuose nedaugžodžiauja, mus ji priėmė senosiose savo dirbtuvėse, įrengtose jos pačios namuose Bogotoje.
Apsupti spalvingų ir kartais už pačią kūrėją didesnių skulptūrų, kviečiame susipažinti su šia neeiline moterimi.
– Ponia Nijole, kokia buvo Kolumbija, kai pirmą kartą į ją atvykote?
– Kolumbija, kurią tada pamačiau, buvo juodaplaukiai žmonės, griuvėsiai, skaros ir skrybėlės. Kurį laiką dirbau žurnaluose ir laikraščiuose dailininke. Puošiau vitrinas. Kiti emigrantai dirbo miškuose arba anglių kasyklose. Taip jau nutinka, kai emigruoji. Tavo išsilavinimas, profesija, tavo visas prieš tai nugyventas gyvenimas tarsi ištrinamas.
– Kiek turi praeiti laiko, kad nustotum jaustis emigrantu?
– Man prireikė maždaug septynerių-dešimties metų. Tada pradedi bendrauti ne tik su žmonėmis, bet ir su gamta. Tada pamiršti žodžius „emigrantas“ arba „pabėgėlis“, nors visiškai jų pamiršti turbūt neįmanoma.
– Kolumbiečiai jus įpratę vadinti tiesiog Antano mama. Ar būdama žinoma menininkė nesijaučiate esanti garsaus sūnaus šešėlyje?
- Mus su Antanu sieja išskirtinis ryšys, mes labai jaučiame vienas kitą. Štai šitą krosnį dirbtuvėse pastatėme drauge ir ji man yra svarbiausia. Tačiau būna dienų, kai Antano man gaila. Jo tokia sunki misija – padaryti tiek daug šalyje, kurioje nėra lengva.
– Jaunystę praleidote Lietuvoje, o didžiąją gyvenimo ir kūrybos kelio dalį – Kolumbijoje. Prieš kelerius metus teko vėl lankytis gimtajame krašte. Kokia jums pasirodė šiandienos Lietuva?
- Studijas Panevėžio gimnazijoje atsimenu su ilgesiu – žmonės vieni kitiems padėdavo, buvo gražu… Dabar to nebegaliu pasakyti. Kažkas ne taip. O kas būtent – negaliu pasakyti. Man atrodo, kad dabartinei Lietuvai labiausiai trūksta lietuvybės. Šiuolaikiniai lietuviai pernelyg susižavėję vertybėmis, kurios iš tikrųjų yra beveidės. Mes turime turtingą paveldą – reikia mokėti jį gerbti.
– Kas jums Kolumbijoje patinka labiausiai?
- Kalnai.
– O kaip dėl žmonių?
– Su jais niekada nebūna nuobodu. Jie labai sumanūs, pajėgūs ir talentingi. Tačiau kolumbiečių negali suprasti iki galo. Jie visada tarsi nauji.
– Jūsų gyvenimas yra kūryba. Kas jus įkvepia?
- Įkvėpimo niekada nereikia ieškoti ir forsuoti, jis visada yra šalia. Kartais jis taip arti, kad net imi jo nepastėti. Pavyzdžiui, štai šitos durys. Atsidaro ir užsidaro – man labai gražu. Atsidarai duris į dirbtuves ir gyvenimas prasideda. Įkvėpimas slypi paprastuose dalykuose, kasdienoje – kai menininkas iki to prieina, jo kūryba būna šviesi, joje randasi grožis.
