Svetimus, tikriesiems gimdytojams nereikalingus vaikus priglausti Grigaliūnai nusprendė daugiau nei prieš 20 metų – 1989 metais. Tuo metu buvo išleistas įstatymas, leidžiantis kurti šeimyninius vaikų globos namus. Tiesa, tai nebuvo pirmieji poros globotiniai – mirus brolio žmonai, G.Grigaliūnienė ėmėsi auginti našlaitėmis likusias dvi dukterėčias.
„Aš pati augau internate, todėl gerai žinau, koks gyvenimas valdiškuose namuose“, – sako 63 metų G.Grigaliūnienė, paklausta, kodėl jai parūpo svetimi vaikai. Ji pamena, kad internate buvo tik viena gera auklėtoja, kurios visos mergaitės laukdavo ateinant.
„Vaikas turi turėti galimybę pabūti vienas, turi turėti savo nuotraukų albumą, galimybę įsikalti į sieną vinį ir pasikabinti paveikslėlį – tokių sąlygų mes valdiškuose namuose neturėjome“, – sakė moteris, ir šiuo metu auginanti 17-ka globotinių.
Už žmoną 4 metais vyresnis V.Grigaliūnas niekuomet jai neprieštaravo dėl pasirinkimo rūpintis svetimais vaikais. „Tai buvo mūsų abiejų sprendimas“, – lrytas.lt sakė mažakalbis vyras, su sutuoktine užauginęs ir du savo vaikus.
Pateko šeši laukinukai
„Vaikams ne tik maisto, drabužių reikia, bet ir meilės, motinos apkabinimo prieš miegą, pagaliau – artimo žmogaus patarimo“, – pasakojo G.Grigaliūnienė, o nuo jos niekaip neatlipo patys mažiausieji šeimynos gyventojai.
Gyvenimą svetimiems vaikams paskyrusi Teberešiškių kaimo gyventoja pastebi, kad daugėja tėvams nereikalingų, socialiai apleistų vaikų. Jei prieš 4 metus Grigaliūnų šeimynoje vienu metu gyveno 6-7 vaikai, tai dabar čia jų glaudžiasi 17-ka.
Prieš porą metų pas Grigaliūnus apsigyveno net 6 vienos motinos vaikai nuo 5 iki 13 metų. Vaikai neturėjo net paprasčiausių higienos įgūdžių – nemokėjo valytis šepetėliu dantų, bijojo muilo ir vandens, miegodavo nenusirengę, nežinojo, kam reikalingi apatiniai rūbai.
„Pykdavo, kai keisdavau patalynę, liepdavau pasikeisti rūbus – juk dar tie esą švarūs“, – sunkią pradžią pamena moteris. Ji džiaugiasi, kad tarsi laukinukus augusius vaikus pavyko pamažu pripratinti prie normalių gyvenimo sąlygų.
„Įsivaizduokit, iškart 6 vaikus parsivežiau – juk ir batų, ir rūbų visiems reikėjo. Tai gerai, kad pagelbėjo nuolatiniai mūsų rėmėjai iš Švedijos“, – džiaugiasi G.Graigaliūnienė. Ir per premjero vizitą pas Grigaliūnus čia buvo atvykę ilgamečiai šios šeimynos globėjai iš Švedijos Roland Nystiom bei Ewa Britt Aberg.
Nurašytą vaiką pastatė ant kojų
Sukrečiančių istorijų iš Grigaliūnų globotinių gyvenimo – ne viena. Kadaise priglaudusi asocialios motinos neaugintas tris sesutes, Gražina po kiek laiko iš jų išgirdo, kad ši vėl laukiasi. Mergaitės globėjo ėmė prašyti priglausti ir kūdikį, kai šis gims, žadėjo pačios prižiūrėti, globoti.
Gimė ligotas berniukas. „Gydytojai prognozavo, kad jis rankų kojų nevaldys, nekalbės ir stebėjosi, kam man tokio reikia. Tačiau vos ne per pykčius mums pavyko jį pasiimti auginti“, – prisiminė seną istoriją moteris. Tačiau rankų moteris nenuleido, vežiojo globotinį pas specialistus, į mankštas ir masažus. „Gydytojai, kai atveždavome jį apžiūrai, vis stebėdavosi – negi jis vaikšto, negi jis moka dviračiu važiuoti? O šiandien jis ir traktorių jau vairuoja“, – dabar jau šešiolikos metų sulaukusio vaikino pasiekimais džiaugiasi šeimynos įkūrėja.
Vaikai auga ne šiltnamio sąlygomis
Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis taip pat džiaugiasi Grigaliūnų šeimyna. „Per dešimtmetį, kiek vadovauju rajonui, nei jokių skundų dėl jos nebuvo, nei problemų. Ir apie vaikus atsiliepimai geri“, – sakė rajono vadovas.
Jis įsitikinęs, kad globėjų šeimoje vaikams gyventi daug geriau, nei valdiškuose vaikų globos namuose. „Tai realioje aplinkoje augantys vaikai – jie ir daržus ravi, ir kiemą susitvarko. Pažįsta, kur morka auga, o kur – bulvės. Ne taip, kaip vaikų namų globotiniai, bulves matantys tik nuskustas puode ir išeinantys į pasaulį visiškai nepasiruošę savarankiškam gyvenimui“, – sakė P.Žagunis.
Todėl šiemet renkant rajono garbės pilietį, politikai vienbalsiai balsavo, kad šio titulo labiausiai verta G.Grigaliūnienė. Iškilmingas jos pagerbimas vyks vasario 16-ąją.
Per Kūčias – prie didžiulio stalo
Nuo Grigaliūnų šeimynos įkūrimo joje jau užauginti 28 globotiniai, dar 17-ka auga dabar. „Jei Dievas leis, ir šituos užauginsiu. Nors raukšlių daug ant veido, bet mano širdis dar jauna“, – sako energinga moteris.
Daug globotinių jau sukūrę savo šeimas, išsivažinėję gyventi ne tik po įvairius Lietuvos kampelius, tačiau ir į svečias šalis – Švediją, Norvegiją, Airiją, Angliją. Tačiau jie visi laukiami Teberešiškių kaime. Ir per praėjusias Kūčias prie didžiulio šventinio stalo Grigaliūnų namuose susėdo apie 50 žmonių.
Į globėjų namus, kur dar tebegyvena jų jaunėlis brolis Matas, vis užsuka ir trys seserys – Rasa, Renata ir Zita. Jos jau pilnametės, Rasa ir pati jau turi šeimą, tačiau dėkingumą Grigaliūnams jos jaučia iki šiol. Jų teigimu, jei ne globėjai, neaišku, kaip jų gyvenimai būtų susiklostę. „O čia visko išmokom – ir įvairius darbus dirbti, ir maistą gaminti“, – lrytas.lt džiaugėsi merginos, padėjusios šeštadienį paruošti vaišes pas Grigaliūnus sugužėjusiam garbingų svečių būriui.
Pasigenda socialinių garantijų
„Valdiškos institucijos galėtų bent jau netrukdyti mums“, – sako G.Grigaliūnienė. Per daugelį šeimynos gyvavimo metų būta visko – vyresnieji vaikai pamena, kaip slėpdavosi nuo kontrolierių, nes jų gyvendavo daugiau, nei įstatymų leistinas skaičius, kaip naktį globotinius prikeldavo tikrintojai iš Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos.
Kai premjeras A.Butkevičius palinkėjo, kad Lietuvoje atsirastų kuo daugiau tokių šeimų kaip Grigaliūnai, kurios į savo namus pasiimtų valdiškose įstaigose augančius vaikus, G.Grigaliūnienė priminė, kad tuomet turi būti sudarytos geresnės sąlygos, pasirūpinta šios nelengvos misijos besiimančių žmonių socialinėmis garantijomis.
„Mes neturim atostogų, jei susergame – dabar jau gauname nedarbingumo lapelius, tačiau biuletenio niekas mums nemoka, nėra numatyta, kad kažkas galėtų mus pavaduoti ligos atveju. O pensiją gausime tik minimalią“, – ėmė premjerui vardinti negeroves G.Grigaliūnienė.
A.Butkevičius prisipažino apie tai išgirdęs pirmą kartą ir pažadėjo po savaitgalio apie tai informuoti Socialinės apsaugos ir darbo ministrę Algimantą Pabedinskienę, kad šios problemos būtų pradėtos spręsti.