Vytauto kariai tik pagirdė savo žirgus Juodojoje jūroje, o štai ispanai, olandai, pasistatę burlaivius, leidosi į nežinią. Raižydami vandenynus atrado pasauliui nežinomus kontinentus. Sutrypę actekus, majus, inkus ateiviai išsišakojo taip, kad autochtonai savose žemėse virto tautinėmis mažumomis. Kas trukdė Lietuvai tapti ne sausumos, o jūrų imperija?
Kraupi vandenų baimė - ne kitaip. Baltų pasaulėžiūros tyrinėtojui etnologui Gintarui Beresnevičiui kažkodėl atrodė, kad ji lietuvių artojų sąmonėje giliai įsišaknijusi ir vis dar skleidžiasi iki šiol.
Panašią mintį, apdainuodamas Anykščių šilelio grožį, audė mūsų poezijos klasikas Antanas Baranauskas - „dažnas miške lietuvis ko verkia nežino”. Bet jūra lietuvio niekada nesugraudins, žvelgdamas į ją ašaros nenubrauks.
Kaip tokias „jūrofobijas” vertiname dabar, rankiodami gintarą bangų laižomose Melnragės, Girulių, Karklės pakrantėses, regėdami Klaipėdos uoste stoviniuojančius didžiulius laivus, keltais plaukdami į Smiltynę? Niekas nešiurpsta.
„Nebijokime mūsų valstybės krantus skalaujančios jūros, gerbkime ją ir mylėkime”, - pasakytų ne vienas vėsokus Baltijos vandenis geriau pažinęs, su jais susigyvenęs Lietuvos gyventojas.
Jeigu lietuvius kamuotų jūros baimė, argi jie lėktų kaip akis išdegę prie jos vasarą? Automobilių spūstys plentuose, poilsiautojų apgulta Palanga, burlaiviais užkimšti jachtų uosteliai.
Jūra lietuviams dabar - joks baubas. Tačiau tysoti paplūdimiuose, o vakarais šlifuoti vieną ir tą pačią alėją - nuobodoka. Daugeliui knieti prie Baltijos priglusti arčiau, įkvėpti į plaučius tikrojo jūros kvapo, pajusti jos dvasią.
Klaipėdos savivaldybė, regis, jau atsikračiusi jūros baimės, pernai sumanė pasikviesti į svečius sportinio buriavimo regatą „Volvo Ocean Race”.
Preliminari regatos dalyvių priėmimo išlaidų sąmata valdžios vyrų nesuglumino - pasaulinio lygio renginys būtų kainavęs 12,2 mln. litų. Privalomas mokestis už garbę priimti lenktynėse aplink pasaulį dalyvaujančias jachtas miesto biudžetą būtų patuštinęs 3,4 mln. litų
Užsimojusi tapti regatos „Volvo Ocean Race” finišo uostu Klaipėda rungėsi su 46 turtingesniais Europos šalių uostamiesčiais. Laimingąjį loterijos bilietą laimėjusiai savivaldybei būtų tekę pakloti 354 tūkst. litų užstatą, kuris grįžtų tik įvykdžius visus įsipareigojimus.
Nėra ko stebėtis, kad skeptikai ėmė burbėti. Renginio „kosminis" biudžetas, visos galimos išlaidos tam tiktų abejonių sukėlė ir miesto politikams.
Visiems rūpėjo sužinoti, kas tie rėmėjai, renginiui iš savo kišenių pažersiantys 6 mln. litų - gal savivaldybės įmonės? Kaip sukrapštyti 3 mln. litų viešinimui?
Su pensininkais neatsiskaitanti Lietuva - ne Rusija. Ten Vladimirui Putinui užteko tik pliaukštelėti botagėliu, ir oligarchai, nė necyptelėję, į Sočio žiemos olimpinių žaidynių kepurę sumetė netgi daugiau nei reikėjo -- beveik 150 milijardų dolerių.
Nerimo gaidos tuomet prasiveržė ir miesto tarybos nario liberalo Vyganto Vareikio įžvalgose: „Jeigu regata kainuoja tiek pinigų, ką darysime, kai jų pristigsime. Ir kam miestui tokia „garbė”, kai netvarkomos apleistos gatvės, daugiabučių kiemai? Savivaldybei vėl tektų skolintis”.
Kas tai - racionalus politiko požiūris matant, kaip miestas užsikrauna nepakeliamą naštą, ar tik lietuviškos jūrų baimės sindromas?
Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, aišku, mėgino sudominti regata ir valdžios olimpą. Tačiau prezidentės Dalios Grybauskaitės kalbomis apie meilę jūrai nesigraudinsi. Gerai, kad visos problemos lyg ir savaime išsisprendė - „Volvo Ocean Race" rengėjai, suabejoję Lietuvos išgalėmis priimti pasaulinę regatą, mandagiai atmetė klaipėdiečių paraišką.
Tačiau yra ir viltingų žinių - jau aišku, kad 2017 metų vasarą vienintelis Lietuvos uostamiestis sulauks didžiųjų burlaivių regatos „The Tall Ships Race”.
Jūrininkai iš visų pasaulio kraštų jau viešėjo Klaipėdoje prieš penkerius metus. Galėjo įsitikinti, kad lietuviai nėra iš kelmo spirti - moka ir bures pakelti, ir svečius sutikti.
Įspūdingą burlaivių paradą uosto akvatorijoje ir atviroje jūroje stebėjo tūkstančiai žiūrovų.
Kitas prestižinės regatos „The Tall Ships Race” finišas miesto savivaldybei kainuos mažiau - apie 2 mln. litų. Po derybų su rengėjais privalomas uosto mokestis sumažėjo trečdaliu - iki 200 tūkst. litų.
Tikėtina, kad dalį regatos išlaidų galės padengti Vyriausybė, rėmėjai. Ne tokia jau ir stulbinanti suma už žavų renginį - ne Sočio milijardai. Per tą laiką savivaldybė suspėtų ir duobes gatvėse užlopyti.
Vėl atsiras bambeklių - kam reikia tų burlaivių ir kitokių tautos prigimčiai svetimų užjūrio vertybių? Juk yra mūsų sielai artimesnių renginių, tokių kaip žemaitukų lenktynės ant Sartų ežero ledo.
Lietuviai raiteliai, prijoję marias, žinodavo, ką daryti. Kitaip nedainuotume: „Dievas davė man protelį, kad nesėdau į laivelį”.
Baltų mitologijoje tiesos grūdo ieškojęs šviesaus atminimo G.Beresnevičius galbūt kartais ir tyčia pakurstydavo diskusijų laužą, provokuodavo.
Visko, ką pasakė etnologas, nepriimkime už gryną pinigą.
