Jokia paslaptis, kad vienos Lietuvos tautinės mažumos lūkesčiai yra tiesiog neaprėpiami, todėl svarbus yra po pasitarimo išreikštas vicekanclerio Remigijaus Motuzo pastebėjimas, kad „Tobulinsime projektą taip, kad būtų suteikta kuo daugiau laisvių tautinėms bendrijoms, tačiau pateiksime Seimui tokį variantą, kuris neprieštarautų Konstitucijai ir galiojantiems teisės aktams“. Dėl konstitucijos viskas aišku, bet dėl siekio „suteikti kuo daugiau laisvių“ ir neminėti jokių pareigų, tarp jų vykdyti Lietuvos įstatymus, gerokai keista, bet apie tai vėliau.
Atviriau kalbėjo LLRA atstovas, kultūros viceministras E.Trusevičius, žurnalistus tikinęs, kad pasitarimo ir naujo įstatymo rengimo esmė yra „nutraukti spekuliacijas tautinių mažumų kalbų vartojimo viešumoje klausimu“. Kokias spekuliacijas turi omenyje viceministras liko neaišku: argi Lietuva nevykdo Europos konvencijos, pagal kurią konvenciją pasirašiusios šalys „įsipareigoja pripažinti, kad kiekvienas tautinei mažumai priklausantis asmuo turi teisę laisvai ir be jokių trukdymų vartoti savo mažumos kalbą privačiai ir viešai, žodžiu ir raštu“?
Oficialiame konvencijos komentare dar paaiškinama, kad „sąvoka "viešai" reiškia, pavyzdžiui, viešojoje vietoje, lauke arba kitų asmenų akivaizdoje“. Negi Lietuvoje to daryti negalima? Konvencijoje minima ir apie mažumos kalbos vartojimą tautinių mažumų vietovėse „santykiuose tarp šių asmenų ir administracinės valdžios“. Tokių atvejų, kad, pvz., į Šalčininkų savivaldybę atėjęs pilietis negalėtų kreiptis savo mažumos kalba, nebuvo ir nėra. Taigi neaišku, kas čia spekuliuoja: pats viceministras ar jo neįvardyti oponentai? Plaukdamas į tarptautinius vandenis, viceministras aiškina, kad „dalis Europos Sąjungos valstybių reglamentuoja, kaip ir kada tautinėms mažumos yra leidžiama naudoti savo kalbą šalia valstybinės kalbos viešojoje erdvėje“. Na čia jau visai ne prie ko. Viešojoje vietoje, lauke arba kitų asmenų akivaizdoje Lietuvos lenkai gali kalbėti kiek nori ir ką nori, jokios reglamentacijos čia nereikalingos. Beje, tuose pačiuose Šalčininkuose miesto renginiai, kiek pastebėjau, vedami lygiagrečiai valstybine ir lenkų kalba. Tad kokios problemos?
Pro šalį yra ir kitas E.Trusevičiaus pasažas: „Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad sprendimas dėl valstybinės kalbos ir greta jos esančių kitų kalbų priklauso įstatymų leidėjui“. Tektų pakartoti, kad jokio leidėjo įsikišimo čia visai nereikia, reikia tik laikytis Konvencijos, ką Lietuva ir daro, t.y. puikiausiai ją įgyvendina be jokių jos redakcinių pataisymų, ko nepasakysi, pvz., apie Lenkiją, kuri skirtingai nei visos kitos Europos šalys, surišo įsipareigojimą rūpintis savo šalies tautinėmis mažumomis su analogiška lenkų mažumos apsauga kitose šalyse (kitaip tariant, „akis už akį“...).
Beje, Konvencijos 18 straipsnis iš esmės kalba tą patį, tik turėdamas mintyje visą Europą: „Prireikus Šalys stengiasi sudaryti dvišales ir daugiašales sutartis su kitomis valstybėmis, visų pirma su kaimyninėmis valstybėmis, kad užtikrintų atitinkamoms tautinėms mažumoms priklausančių asmenų apsaugą“.
Sunku net pasakyti, kodėl Lenkijai prireikė savaip paaiškinti šią nuostatą, tačiau oficialiame konvencijos komentare dar sakoma, kad „tokios sutartys svarbios pakantumui, gerovei, stabilumui ir taikai plėtoti“. Žodis „pakantus“, kaip žinome, reiškia pagarbą kitų žmonių nuomonei ar, pvz., kitos valstybės tvarkai, todėl daugkartiniai Lenkijos reikalavimai, kad Lietuvoje būtinai būtų dvikalbės gatvių lentelės, nepaisant Lietuvos įstatymų ir tarptautinių konvencijų, su pakantumu nieko bendro neturi. Kaip ir Lenkijos reikalavimas keisti Lietuvos švietimo įstatymą ir jame numatyti susilpnintą lietuvių kalbos mokymą lenkų mokyklose.
Viceministras neužmiršta ir neva svarbiausio: „įstatymų leidėjas gali apsispręsti, ar reikalingos tos lentelės, ar nereikalingos“. Aišku, kad čia vėl apie gatvių lenteles, tarytum Lietuvos tautinių mažumų gyvenime nieko svarbesnio nebūtų. Priminsiu, kad Lietuvos Seimas jau seniai apsisprendė: pagal Valstybinės kalbos įstatymą mūsų šalyje viešieji užrašai yra valstybine kalba, tik tautinių bendrijų organizacijų pavadinimai, jų informaciniai užrašai greta valstybinės kalbos gali būti pateikiami ir kitomis kalbomis. Apsisprendimo teisingumą patvirtina ir Europos konvencija: „šalys remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais siekia vietovėse, kuriose tradiciškai gyvena daug tautinei mažumai priklausančių asmenų, tradicinius vietinius pavadinimus, gatvių pavadinimus viešai naudoti ir mažumos kalba“. Tokiu būdu, pagrindu dvikalbiškumui gali būti tik įstatymo nuostatos ir pavadinimo tradiciškumas, t. y. vartojimas „nuo seno“.
Tokių tradicinių pavadinimų Vilnijos kaimeliuose ir miesteliuose tiesiog nėra, nes gatvių pavadinimai čia atsirado ne taip seniai. O jei kas nors tuos senesnius ir surastų, tai jie būtų suteikti Lenkijos ar Sovietų okupacijų laikotarpiu, taigi jų vartojimas vis tiek negalėtų būti įteisintas. Čia galima būtų remtis puikiu Lenkijos pavyzdžiu, pagal šios šalies įstatymą papildomi gatvių pavadinimai negali priklausyti okupaciniams 1933-1945 laikotarpiams, Vilniaus krašto atveju tokie laikotarpiai būtų 1920-1939 ir 1940-1990. Taigi pagrindo dvikalbiams pavadinimams tiesiog nelieka.
E.Trusevičius dar aiškino, kad aktualiausia būtinybė yra „apibrėžti tautinės mažumo sąvoką Lietuvos teisinėje bazėje“, užmiršęs pridurti, kad to reikalauja vos kelios mažumos iš keliolikos. Pavyzdžiui, Žydų bendruomenės pirmininkė sakė: "aš esu Lietuvos Respublikos pilietė ir aš nenoriu jokio išskirtinumo"...
Kitas kultūros viceministro reikalavimas esą „Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai, išreikšti ratifikuotomis sutartimis, turi būti įgyvendinti, tai yra šalies nacionalinė teisė turi būti keičiama, numatant ir atitinkamą įstatymą dėl tautinių mažumų teisių“. Čia vėlgi netiesa, nes Lietuvai Europa neturi jokių pretenzijų dėl tarptautinių įsipareigojimų jos tautinių mažumų srityje vykdymo.
Lietuva yra ratifikavusi svarbiausias tarptautines sutartis žmogaus teisių apsaugos srityje, taip pat Europos Tautinių mažumų apsaugos konvenciją, pastarosios nuostatos pilnutinai atsispindi Lietuvos teisinėje sistemoje: Konstitucijoje, Lygių galimybių, Švietimo, Nacionalinio saugumo pagrindų, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos, kituose įstatymuose ir teisės aktuose. Žinoma, iš principo toks įstatymas galėtų būti, tačiau tik remiantis tinkama, pvz., Baltijos šalių praktika, o ne diktuojant suinteresuotiems užsienio konsultantams. Jame pirmiausia turi būti išdėstyti tautinių mažumų tapatumo, t.y. kultūrinės autonomijos, reiškiamos per etninę veiklą, užtikrinimo aspektai. Pavyzdžiui, Latvijos įstatymas taip ir vadinasi: „Tautinių ir etninių grupių nevaržomos plėtros ir teisės į kultūrinę autonomiją įstatymas“ (anot Lenkijos prezidento Bronislawo Komorowskio, Latvijoje tautinių mažumų padėtis yra „pavyzdinė“, taigi toks pat, matyt, yra ir įstatymas), panašiai vadinasi ir estiškas: „Tautinių mažumų kultūrinės autonomijos įstatymas“.
O dabar pagrindinis klausimas: ar vykdys Lietuvos lenkai tą iškentėtą Tautinių mažumų įstatymą, jeigu jis kuo nors jiems nepatiks? Ne vienas Lietuvos lenkų lyderis tvirtai pasakys: „Ne!“ Pavyzdžiui, aktyvus Lietuvos lenkų politinis veikėjas, Vilniaus rajono vicemeras Janas Mincevičius aiškina, kad „įstatymo nesilaikymas yra pilietinio nepaklusnumo išraiška“. Todėl viską ir daro, kad Vilniaus rajone mokiniai silpniau mokėtų valstybinę kalbą ir priešinasi lietuvių kalbos įjungimui į Lietuvos istorijos ir geografijos dėstymą lenkų mokyklose, taigi sąmoningai pažeidinėja Švietimo įstatymą.
LLRA pirmininkas Valdemaras Tomaševskis be užuolankų siūlo nevykdyti teismo sprendimo (jis turi įstatymo galią) dėl dvikalbių gatvių lentelių pašalinimo Šalčininkų rajone.
Tokios „lentelių bylos“ civilizuotoje Europoje būtų neįsivaizduojamos. Lietuvoje kitaip: lenkų politikų valdomos Šalčininkų ir Vilniaus savivaldybės spjauna į įstatymus ar teismų sprendimus ir neatrodo, kad to nedarys ateityje. Todėl ir tautinių mažumų įstatymas kažin ar čia turės kokią nors galią.
Dabartinėje situacijoje Lietuvos lenkų mažuma, pirmiausia, per savo lyderius turėtų įtikinti Lietuvos valdžią savo lojalumu valstybei ir paklusnumu galiojantiems įstatymams.
Tik tuomet galimas valdžios ir šios mažumos bendradarbiavimas, tame tarpe ir kuriant Tautinių mažumų įstatymą. Anarchija arba teisinis nihilizmas, propaguojamas vienos tautinės mažumos nemažoje Lietuvos dalyje, netoleruotinas XXI amžiaus Europos valstybės gyvenime.
