Brangi senutės kelionė supriešino medikus ir jos artimuosius

Galiausiai senutė į Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę buvo pervežta greitosios pagalbos automobiliu. Tačiau tik tuomet, kai jos sūnus už šią kelionę sutiko sumokėti 710 litų. Praėjus mažiau nei dviem paroms po šios kelionės ligonė mirė.

„Negi mama, visą gyvenimą dirbusi mokytoja, sąžiningai mokėjusi mokesčius, nenusipelnė normalaus medikų elgesio?“, – stebisi A.Mikutavičius. Po motinos laidotuvių jis su žmona Stase ėmė domėtis, ar iš tiesų privalėjo mokėti už ligonės pervežimą greitosios pagalbos automobiliu ir sužinojo įvairių minčių keliančių dalykų.

Kuršėnuose gyvenusią ilgametę mokytoją Liudviką Mikutavičienę sūnus Alvydas su marčia Stase į savo butą Panevėžyje parsivežė pernai vasarą. Iki tol pati savimi dar pasirūpindavusi moteris viena gyventi nebegalėjo.

Rudenį 79 metų L.Mikutavičienė išvažiavo pasisvečiuoti į Kauną, kur gyvena dvi jos seserys – pas vieną jų apsistojo, kita jas abi aplankydavo. Ramų garbaus amžiaus seserų gyvenimą sutrikdė sušlubavusi viešnios sveikata: gruodžio pradžioje L.Mikutavičienė ėmė smarkiai dusti, jai sutino kojos.

Gruodžio 11-ąją senutė buvo paguldyta į Respublikinės Kauno ligoninės kardiologijos skyrių. Ligoninėje ji praleido 2 savaites. Tuomet gydanti gydytoja jos artimiesiems paaiškino, kad ketina ją iš ligoninės išrašyti, nes daugiau niekuo jai padėti nebegali. Medikė įspėjo, kad moteriai, kuriai sparčiai progresavo širdies nepakankamumas, širdies ir kraujagyslių išėminė liga, nuo šiol bus reikalinga nuolatinė priežiūra.

„Namuose mes jos slaugyti negalėjome, todėl pagal gyvenamąją vietą kreipėmės į Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę, išgirdome, kad ją bus galima ten paguldyti“, – pasakojo ligonės marti S.Mikutavičienė.

Su senutę gydančia kauniete gydytoja pacientės artimieji susitarė, kad atvažiuos senutės pasiimti gruodžio 27 dieną. Tą rytą nuvykusių į Respublikinę Kauno ligoninę artimųjų laukė netikėtumas. Dar prieš kelias dienas su jais bendravusią, vaikščiojusią L.Mikutavičienę jie rado gulinčią lovoje ir į nieką nereaguojančią. Kiti ligoniai pasakė, kad ji taip guli jau nebe pirmą dieną.

„Atėjo jauna gydytoja, paaiškino, kad mamą gydančios gydytojos šiandien nėra, padavė dokumentus, kad ligonė išrašoma“, – prisimena įvykius ligoninėje A.Mikutavičius. Dokumentuose buvo įrašyta, kad L.Mikutavičienės būklė vidutiniška, ji vangi, tačiau sąmoninga ir yra transportabili. Gydytoja dar paaiškino, kad tolimesnis gydymas ligoninėje senutei nereikalingas. „Gydome tik tuos, kuriuos galime išgydyti“, – jaunos medikės žodžius persakė S.Mikutavičienė.

Sūnus su marčia, iš Panevėžio atvažiavę lengvuoju automobiliu, išsigando – kaip tokios būklės žmogų jie parsiveš daugiau nei 100 kilometrų? Išgirdusi jų nuogąstavimus, gydytoja pasikvietė skyriaus vedėją. „Jos norėjo mums įrodyti, kad mama gali sėdėti – kelis kartus ją bandė pasodinti lovoje, bet ji vis virto aukštielninka. Ją vis sodina, o ji griūna“, – pasakojo tokio vaizdo iki šiol negalintys pamiršti sutuoktiniai. Jie ėmė prašyti, kad senutė būtų pervežama gulomis, ją lydėtų medikas – kitaip nežinia, ką reikėtų daryti per kelionę jos sveikatai dar pablogėjus.

Kaunietės gydytojos Mikutavičiams paaiškino, kad jei jie nenori ligonės gabenti savo automobiliu, galima iškviesti senutės pervežimui greitosios pagalbos automobilį, tačiau už tai jiems reikės susimokėti – nemokamas transportavimas ir lydintis medikas jai pagal sveikatos būklę nepriklauso.

„Neturėjom kitos išeities – negi paliksi mamą ligoninėje“, – pasakojo A.Mikutavičius. Tik tuomet, kai jis pasirašė jam paduotame lape, kad sutinka mokėti už motinos pervežimą į Panevėžį greitosios pagalbos automobiliu, iš Kauno miesto greitosios medicininės pagalbos stoties buvo iškviestas automobilis.

„Keturiese – dvi slaugės ir mes su žmona palatoje iš lovos perkėlėme mamą ant ratukų ir nuvežėme iki greitosios automobilio. Felčeris ją apžiūrėjo, pasakė, kad tai sunkus ligonis, iškart uždėjo deguonies kaukę ir laikė ją per visą kelionę“, – pasakojo motiną į Panevėžį lydėjęs A.Mikutavičius.

Panevėžyje vyriškis sumokėjo už kelionę greitąja 710 litų. Pinigų priėmimo kvite įrašyta, kad šią sumą sudaro užmokestis už 3 val. mediko darbo (po 79,25 Lt/val.) ir už automobilio nuvažiuotus 220 km (po 2,19 Lt/km). "Mums tokia suma – tikrai didelė. Žmona dabar bedarbė, aš – dėl netinkamų darbui orų keliems mėnesiams išleistas nemokamų atostogų. O čia taip netikėtai reikia sumokėti", – sakė A.Mikutavičius. Jis sakė net negalįs įsivaizduoti, kaip būtų tekę parsigabenti motiną, jei nebūtų turėjęs tų 700 litų. Netrukus po kelionės mirė

Į Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę atvežtą L.Mikutavičienę apžiūrėjusi gydytoja ligos istorijoje įrašė, kad ligonės būklė apysunkė, ji pati neatsisėda, neapsiverčia. Medikai jos artimiesiems dar tarstelėjo, kad pirmosios paros bus lemiamos – arba ji išgyvens, arba ne.

Liūdnos jų prognozės išsipildė – kitą dieną po kelionės iš Kauno senutė ėmė karščiuoti (temperatūra pakilo iki 40 laipsnių), nukrito kraujospūdis. Dėl sunkios būklės gydytojai jos net nesiryžo vežti į Panevėžio ligoninę, taikė reikalingą gydymą vietoje, tačiau ankstų gruodžio 29-osios rytą ji mirė.

Po L.Mikutavičienės mirties jos artimieji ėmė aiškintis, kokiais atvejais už ligonių pervežimą greitosios pagalbos automobiliais reikia mokėti, o kokiais – ne. Vienintelį paaiškinimą jie rado 2010 metų gruodžio 27 dienos Sveikatos apsaugos ministro patvirtintame "Greitosios pagalbos teikimo ir išlaidų apmokėjimo tvarkos apraše".

Ten rašoma, kad greitosios pagalbos automobiliu teikiama pacientų pervežimo iš stacionarinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos (ASPĮ) į namus po stacionarinio gydymo, jei tai būtina dėl paciento sveikatos būklės (indikacijas nustato siunčiančioji ASPĮ) paslauga, o paciento pervežimo išlaidas tuomet apmoka siunčiančioji ASPĮ pagal sutartį su GMP paslaugų teikėju.

„Natūralu, kad visos gydymo įstaigos taupo savo lėšas. Kas gali paneigti, kad net ir sunkūs ligoniai tuomet gali tapti nelabai sunkiais, o rūpestis dėl jų pervežimo bus permestas ant artimųjų pečių, kad tik ligoninei nereikėtų už tai mokėti? Ir kas gali paneigti, kad gydytojams įteiktas „vokelis“ negali dokumentuose „pabloginti“ ligonio būklės, kad jo pervežimas būtų nemokamas?“ – suabejojo tokios tvarkos skaidrumu L.Mikutavičienės artimieji.

Jie skambino į Sveikatos apsaugos ministerijos Korupcijos prevencijos skyrių. Šio skyriaus vadovas Juozas Vytautas Šveikauskas lrytas.lt patvirtino, kad iš tiesų domėjosi šia istorija, buvo nusiųstas užklausimas į Respublikinę Kauno ligoninę. „Gavome atsakymą, tačiau ten nebuvo informacijos apie L.Mikutavičienės sveikatos būklę, todėl dar kartą išsiuntėme užklausimą“, – sakė J.V.Šveikauskas.

A.Mikutavičius bandė raštu kreiptis į Respublikinės Kauno ligoninės direktorių Liną Vitkų, teiraudamasis, ar teisėtai jam teko už motinos pervežimą greitąja iš jo vadovaujamos ligoninės į Panevėžį sumokėti 710 litų. Tačiau gavo atsakymą, jog į jo klausimus ligoninės administracija neatsakys, nes jis nepateikė savo tapatybę patvirtinančių duomenų, neaiškus jo ryšys su L.Mikutavičiene.

Ne ką išsamesnio atsakymo iš Respublikinės Kauno ligoninės administracijos sulaukė ir lrytas.lt žurnalistė. Ligoninės ryšių su visuomene specialistė Rima Juciūtė, paprašiusi klausimus pateikti raštu, kitą dieną atsiuntė atsakymus. „Prieš pateikiant atsakymus į jūsų klausimus reiktų paminėti, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymu visa informacija apie paciento buvimą sveikatos priežiūros įstaigoje, gydymą, sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ir gydymą, taip pat visa kita asmeninio pobūdžio informacija apie pacientą yra konfidenciali. Ligoninės darbuotojai neturi teisės be paties paciento, o jo mirties atveju, be paciento artimųjų sutikimo paviešinti tokio pobūdžio informacijos visuomenės informavimo priemonių atstovams.

Kaip jau supratote, prieš atskleidžiant, kokiais pacientės sveikatos būklės indikatoriais remiantis gydytojai priėmė tam tikrus sprendimus pacientės atžvilgiu, reikalingas pacientės atstovų sutikimas. Ligoninės manymu, tai leistų publikacijos skaitytojams su situacija susipažinti kiek įmanoma objektyviau. Tačiau ligoninė tokio leidimo neturi.

Todėl atsakydami į jūsų pateiktus klausimus galime pateikti tik bendrinio pobūdžio atsakymus, nedetalizuojant pacientės ligos istorijos įrašų.

Greitosios pagalbos teikimo ir išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo dalyje dėl Greitosios medicinos pagalbos yra nurodyti visi atvejai, kada paslauga teikiama nemokamai.

Minėto aprašo 5.4 punkte nurodyta, jog pacientų transportavimas jų ar jų artimųjų prašymu, jei tai nėra būtina dėl paciento sveikatos būklės yra mokamas. Nagrinėjamu atveju indikacijų, dėl kurių pacientės transportavimo paslauga turėtų būti teikiama nemokamai – nebuvo. Indikacijas nustato gydantis gydytojas, kuris įvertina kraujotakos parametrus ir sprendžia ar pacientas yra transportabilus.

Deja, tam tikros ligos, ypač vyresniame amžiuje, nėra pagydamos, paciento būklė gali būti tik stabilizuojama, tačiau gali išlikti tolimesnė būtinoji kito žmogaus slauga ir priežiūra, nes žmogaus organizme vyksta negrįžtami pokyčiai. Ligoninės medicinos personalas paaiškina pacientų artimiesiems apie ligos sunkumą bei galimas prognozes.

Šiuo atveju baigus aktyvų gydymą ir stabilizavus pacientės būklę, jai liko reikalinga slauga, kito asmens priežiūra ir palaikomasis gydymas. Pacientės artimieji, negalėdami slaugyti pacientės namuose, savo iniciatyva nusprendė pervežti pacientę į Panevėžio slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninę.

Pacientės artimieji kategoriškai atsisakė patys pervežti pacientę, reikalavo pervežimo su medicinos personalu. Kadangi ligoninė neteikia paciento pervežimo paslaugų su medicinos personalu, buvo pasiūlyta kreiptis į Greitosios medicinos pagalbos tarnybą (GMP). Pacientės artimieji kalbėjosi su GMP dispečere ir sutiko, kad pacientė būtų pervežta GMP automobiliu apmokant pervežimą jų nurodytu tarifu ir šį sutikimą patvirtino parašu. Be to, manome, kad Panevėžio slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje dirbantys medikai, nebūtų priėmę į slaugos ligoninę pristatytos pacientės, jei jai būtų buvęs reikalingas aktyvus stacionarinis gydymas, o ne slauga ir palaikomasis gydymas.

Pernai metais pacientai iš Respublikinės Panevėžio ligoninės į kitas gydymo įstaigas ar namo buvo pervežti 1201 kartą, iš kurių 471 kartas buvo mokamas. Daugiau nei pusė pervežimų (730) buvo padengti iš ligoninės biudžeto.“, – rašoma Respublkinės Kauno ligoninės atsakyme.

Panašiai lakoniškai Respublikinės Kauno ligoninės atstovė atsakė ir į klausimą, ar galima būtų sužinoti, kokį atsakymą jų gydymo įstaiga pateikė šia istorija susidomėjusiai Sveikatos apsaugos ministerijai:

„Šia istorija Sveikatos apsaugos ministerija susidomėjo, nes gavo anoniminį skundą. Nagrinėjant gautą skundą ligoninėje buvo atliktas vidaus auditas dėl skundo pagrįstumo. Kadangi ministerijai pateiktame atsakyme detalizuojama pacientės sveikatos ligos istorija, supažindinti jus su ministerijai pateiktu atsakymu be paciento artimųjų sutikimo neturime teisės.“

Kauno greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriaus pavaduotoja medicinai Danguolė Vaikšnienė, paprašyta pasikalbėti apie ligonės pervežimą jų GMP stoties greitąja iš Kauno į Panevėžį iš pradžių net suabejojo, ar toks atvejis buvo. Pasakius, kad net ir pinigų priėmimo kvitą L.Mikutavičienės artimieji turi, D.Vaikšnienė paaiškino, kad tokie komerciniai pervežimai – labai reti.

„Vengiame tokių paslaugų teikimo – juk tuomet turime atitraukti greitosios pagalbos ekipažą nuo tiesioginio darbo, važiavimo į iškvietimus pas ligonius“, – lrytas.lt sakė Kauno greitosios medicinos pagalbos stoties atstovė. Jos teigimu, tokių užsakymų jie imasi tik gailėdami pacientų artimųjų, kai šie neturi kitos galimybės ligonių pervežti. „Bet patariame ieškoti pigesnių variantų – mūsų tarifai nėra maži“, – sakė D.Vaikšnienė. Ji paaiškino, kad tokius GMP įkainius yra nustačiusi steigėja – Kauno miesto savivaldybė.

Pasirodo, kiekviename mieste ar rajone už komercines greitosios pagalbos paslaugas tenka mokėti skirtingai – pagal vietos savivaldybės patvirtintus įkainius. Jei netikėto raginimo užsisakyti komercinį L.Mikutavičienės pervežimą greitosios pagalbos automobiliu užklupti jos artimieji būtų turėję galimybę pasidomėti, ar nėra pigesnių variantų, galėjo sutaupyti nemažus pinigus.

Pavyzdžiui, Panevėžio miesto greitosios pagalbos ekipažą tokiam pervežimui kol kas galima pasisamdyti už 62,90 Lt valandinį užmokestį. Vadinasi, už tą patį 3 val. darbą panevėžiečiai medikai būtų paėmę maždaug 200 litų, t.y. 500 litų mažiau, nei sumokėjo Kauno GMP atstovams.

Tiesa, jau netrukus ir Panevėžyje ketinama branginti tokias paslaugas, jos greičiausiai brangs 20-30 litų.

Siūlo ieškoti informacijos

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Lina Bušinskaitė lrytas.lt paaiškino, kad pagal dabar galiojančią tvarką, kuri patvirtinta 2010 m. sveikatos apsaugos ministro įsakymu, už pacientų pervežimą iš vienos gydymo įstaigos į kitą, jei tai būtina dėl paciento sveikatos būklės ir taip nusprendžia medikai, gydymo įstaiga apmoka pagal turimą sutartį su Greitosios medicinos pagalbos teikėju.

Pasak VLK atstovės, jei pacientą pervežti į kitą gydymo įstaigą nusprendžia ne gydantys gydytojai, o, pavyzdžiui, jis pats, jo artimieji ar kiti asmenys, kai priimant sprendimą nedalyvauja medikai, už tokią paslaugą gydymo įstaiga neapmoka. Tokiais atvejais už jo pervežimą iš vienos stacionarinės gydymo įstaigos į kitą, kur jis vežamas tolimesniam gydymui, pervežimo išlaidas turi apmokėti pats pacientas arba jo artimieji.

VLK primena, kad visus rūpimus klausimus pacientams (jų artimiesiems) pirmiausia visada patariame bandyti išsiaiškinti gydymo įstaigoje. Juos ragina būti reikliais ir informacijos ieškoti gydymo įstaigos skelbimų lentose, teirautis ten dirbančių specialistų.

„Jei iš gydančio gydytojo nesulaukiate aiškaus atsakymo, kodėl už paslaugą reikia mokėti, patariame kreiptis į įstaigos administraciją. Rūpimus klausimus taip pat galima pateikti bendru ligonių kasų el. pašto adresu info@vlk.lt arba ligonių kasų informacijos telefono numeriu 8 700 88888“, – rašoma lrytas.lt VLK atstovės atsiųstame komentare.

Tik ką daryti, jei ligonio artimųjų ir medikų nuomonė apie to paties ligonio būklę – skirtinga? Nei iš vienos valdiškos institucijos atsakymo į šį klausimą taip ir neišgirdome.