Man asmeniškai tai primena, tik su kitokia ženklų sistema, 1988 metus.
Paspragsės ir užges - tokia buvo anuometės valdžios reakcija į
pirmąsias Sąjūdžio kibirkštis. "Solidarumas" iš Lenkijos į Lietuvą juk
nepersimetė -- uždaruose forumuose samprotavo okupacinės valdžios
partiniai intelektualai.
"Ką tie pižonai susigaudo apie atominę energetiką?" - net iš aukštų
tribūnų buvo tyčiojamasi iš kylančio žaliųjų judėjimo. O kuo viskas
baigėsi?
Panašias į anų dienų kalbas tenka išgirsti jau ir iš savo valdžios -
negi paprasti žmonės gali nuspręsti, ar statyti, ar ne naują atominę
elektrinę? Ir kokie tokio klausimo rezultatai?
Koks skirtumas, patariamasis tai ar privalomasis referendumas, -
valdžios arogancijos įžeisti žmonės faktiškai daugeliui metų sustabdė
vieną svarbiausių Lietuvos strateginių objektų.
Prieš 25 metus buvo įsteigtas Lietuvos žemdirbių sąjūdis. Tai buvo pati
realiausia intelektualinio sąjūdžio atrama. Kas šiuo metu yra likę iš
žemdirbių sąjūdžio kaimo vizijos? Nieko. Ir tai ne žemgrobių problema.
Ir net ne žemės pardavimo.
Kaime, stambiame ar smulkiame ūkyje, vis mažiau yra kam dirbti. Kaip
kažkur žiniasklaidoje buvo minėta, ko gero, aktualiausias šių laikų
Lietuvos kūrinys yra J.Avyžiaus romanas "Kaimas kryžkelėje".
Referendumuose visada daug politikavimo dūmų, tačiau jiems
išsisklaidžius gali pamatyti ir realiai išdegusią kaimo žolę.
Referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams yra skambutis, į kurį
dalis valdžios reaguoja klaidingai.
Formalių kliaudų referendumo šalininkai nepripažins teisingomis?. Jie
organizuosis ir kels kur kas platesnius klausimus, nei siekiama
referendume. Organizatorių pastangos sulauks visuomenės pritarimo, nes
bręstančios problemos yra realios ir verčia susimąstyti vis daugiau
žmonių.
Ryškiausia problema - valdžios ir visuomenės santykis. Kartais valdžia
atrodo uždaresnė nei sovietiniais laikais. Turtingos partijos nuperka
rinkėjų balsus, turinčios mažiau pinigų ištraukia žmonių palankumą
spekuliuodamos jausmais, istorinėmis pervartomis ir neteisybėmis. Bet
užkariavę pozicijas ir postus politikai iškart pamiršta rinkimų pažadus.
Tai vis kartojasi. Per 15 metų politikai rinkimų pažadų nesilaikymą
motyvavo sparčiai besikeičiančiomis gyvenimo aplinkybėmis, naujais
netikėtais iššūkiais, krizėmis, sudėtingomis koalicijomis ir pagaliau ES
reikalavimais.
Įsivyravo demagogija - politikai gali nesunkiai paaiškinti net visiškai
priešingus savo veiksmus. Žmonių pasitikėjimas partijomis toks menkas,
kad net nebeklausinėjama, kuo viena jų skiriasi nuo kitos.
Todėl nieko nebestebina ir tylinčių kandidatų į prezidentus rikiuotė. O
kam veltui aušinti burną užsienio ir vidaus politikos klausimais, jeigu
rinkimų sėkmę lemia televizija, įvaizdis, charizma ir pinigai? Tačiau
vis dažniau paklausiama: o kiek dar tokia praktika tęsis?
Revoliucija Ukrainoje kilo dėl valdžios paniekos visuomenei. Ilgai
apgaudinėta, vedžiota už nosies visuomenė pademonstravo, kad
kantrybei trūkus ji gali vyriausybę suformuoti ir aikštėje.
Kita, dar svarbesnė, problema - kokiu keliu Lietuvos valstybė žengs
toliau? Po dešimties inertiškos politikos metų ši aktualija skamba
naujomis aplinkybėmis, kai pačios ES likimas kelia ne mažiau aštrius
klausimus.
Iki šiol socialdemokratų ir konservatorių požiūriai į Lietuvos ateitį
sutampa. Eurointegracinė kryptis, jų manymu, esanti teisinga,
pateisinama dėl nacionalinio saugumo ir akivaizdžios ekonominės naudos.
Dėl to Lietuva gali atsisakyti ir dalies suvereniteto. Problemos ES
zonoje egzistuoja, bet Lietuvai jos kol kas teorinės.
Mažesnių partijų keliamas problemas, didžiųjų įsitikinimu, reikia
vertinti kaip politinės brandos stoką. Pagaliau visuomenė taip pat ne
visada žinanti, kas jai geriausia. Todėl su ja reikia elgtis panašiai,
kaip išmintinga meno taryba elgiasi su planuojamu statyti miesto
aikštėje paminklu: pirma pastatyti, o paskui aptarinėti.
Lietuvos visuomenė kol kas esanti neprognozuojama, todėl tikslinga
palikti aukštą referendumų kartelę. Tol kol į politikos sceną neužlipo
referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams rengėjai su jau surinktais
parašais, tol svarstymai apie Lietuvos ateitį, pasirinkto kelio
prasmingumą buvo laikomi įvairaus plauko visuomenininkų, pensininkų ir
politologijos studentų užsiėmimu.
Dabar valdžia sutriko, bet teisingų išvadų nepadarė. Nusprendusi
iniciatyvą nuslopinti formaliomis priemonėmis, iš esmės problemą tik
paaštrino.
Ekonominės krizės metu Lietuvos visuomenė, išskyrus vieną ryškesnį
epizodą, elgėsi santūriai, suprasdama, kad net ir teisingi protestai
gali pakenkti bendram rezultatui. Lietuviškas kantrumas iki šiol
stebina Vakarų ekspertus. Graikiško tipo visuomenėje Lietuvos valdžia
būtų bejėgė.
Visuomenės kantrumas sukėlė iliuziją, kad su šio krašto žmonėmis galima
eksperimentuoti, kaip nori. Aiškėja, kad ne. Vyriausybę palaikantys
politologai ir apžvalgininkai pirmieji suvokė, kad reikia ploninti
liežuvį. Bent jau dingo kaltinimai populizmu. Bet valdžia vis dar
neranda kelio į visuomenę.
Euro įvedimas Lietuvoje bus sudėtingesnis negu Latvijoje. Todėl, kad
kitas kontekstas. Todėl, kad mūsų valstybėje jau norima kalbėti
plačiau nei apie vienų pinigų pakeitimą kitais. Lietuvoje keliama
vertybių kaitos, nacionalinio savitumo problema. Ir jeigu valdžia
atsisakys apie tai diskutuoti, visuomenė atsisakys ir euro.