Juk tai dar viena grėsmė valstybei– atėjūnai kėsinasi į strateginės reikšmės teritorijas.
Prieš porą metų Briuselio biurokratai įžvelgė nuodėmę KVJU įstatyme – esą jo nuostatos dėl žemės nuomos tvarkos nesuderintos su ES teisės aktais. Įstatymas, priimtas dar tuomet, kai Lietuva nebuvo įstojusi į ES, skelbia, kad pelningai dirbančios Klaipėdos jūrų uosto įmonės gali automatiškai pratęsti su KVJU direkcija sudarytas žemės nuomos sutartis ir ramiai krauti laivus.
Tačiau Europos Komisijai atrodo, kad toks įstatymas sumenkina kitų sandraugos ūkio subjektų teises ir galimybes naudotis „viešosiomis gėrybėmis“ ES erdvėje. Lietuviai paraginti elgtis padoriai - nepažeidinėti konkurencijos laisvės vieninteliame savo jūrų uoste, nediskriminuoti potencialių pretendentų, kurie norėtų čia įsikurti - steigti savo filialus, antrines įmones.
Laisvosios rinkos vertybes branginantys ES valdininkai, turbūt žinodami, kad lietuviai amžinai vėluoja, paskutinieji įsiliejo į krikščioniškųjų Europos tautų šeimą, dar ir botagėliu šmaukštelėjo – pradėjo oficialiąją procedūrą dėl laisvojo steigimo ir konkurencijos laisvės varžymo Klaipėdos uoste.
Seimas patvirtino įstatymo pataisą, bet Briuselis neatlyžta – pernai Europos Komisija pakartotinai įspėjo Lietuvą, kad net ir pakoreguota Uosto įstatymo nuostata prieštarauja ES direktyvai dėl steigimo laisvės. Viskas aišku: jeigu toliau spyriosimės – sulauksime griežtų sankcijų...
Privatizavus anksčiau Klaipėdos uoste veikusias įmones su naujaisiais jų savininkais buvo pasirašytos įvairios trukmės žemės nuomos sutartys. Numačius ilgesnius nuomos terminus siekta, kad privačios įmonės nelauktų malonių ir valstybės, o pačios savo investicijomis prisidėtų prie infrastruktūros plėtros projektų - statytų naujus terminalus, įsigytų reikiamą įrangą.
Koks verslininkas investuos, žinodamas, kad po metų, kitų jam teks trauktis iš uosto ? Verčiau nudrengti krantines ir dingti. ES pataisos bene labiausiai jaudina seniau veikiančias, ilgalaikes žemės nuomos sutartis pasirašiusias uosto įmones - į savo terminalus jos investavo didžiules lėšas. Ir toliau investuoja, kad neatsiliktų nuo konkurentų kitose Baltijos šalyse.
Kaip turėtų elgtis įmonės elgtis pasibaigus žemės nuomos sutartims - stabdyti investicijas, atsisakyti pradėtų projektų ? Ilgalaikės sutartys joms suteikia galimybę nuosekliai plėtoti savo verslą, kurti naujas darbo vietas, uždirbti ir susigrąžinti į verslą investuotas lėšas.
Jeigu viskas einasi kaip iš pypkės, anokia čia nuodėmė pratęsti sutartis su pelningomis, vykdančiomis savo įsipareigojimus, su valstybe atsiskaitančiomis uosto įmonėmis. Ko iš tikrųjų siekia eurobiurokratai, savo ištarmės apkaišioję skambiomis rinkos ekonomikos frazėmis ?
Gal užsimota pamokyti nacionalines kampanijas ? Žiebkime į ragus vietiniams uosto karaliukams -- tegul žino, kad vieną kartą laimėtas konkursas jiems ir jų vaikaičiais nesuteikia teisės naudotis valstybės žeme šimtmečiais. Arba proteguoja tuos, kuriems ankšta ES uostų rinkoje.
Įgyvendinus siūlomą direktyvą, Klaipėdos uoste dėl uosto žemės nuomos galėtų varžyti tik ES ūkio subjektai. Čia jau aiškiau – kuriama bendroji europinė jūrų verslo erdvė. O ką lietuviai pasakys kaimynams baltarusiams, kurių kroviniai šiuo metu sudaro trečdalį uosto apyvartos ?
Trečiųjų šalių verslininkų taip lengvai neišstumsi - savo įmones jie gali registruoti Kipro arba Maltos lengvatinių mokesčių zonose. Žengdami į ES ekonominę erdvę Briuseliui primena tuos pačius laisvojo steigimo ir konkurencijos įstatymus. Niekas jiems nedraudžia investuoti.
Baltarusiai taip ir padarė - jų chemijos pramonės milžinas „Belkalij“ pernai įsigijo trečdalį Klaipėdos uoste veikiančio Biriųjų trąšų terminalo, kuriam tiekia savo produktus, akcijų. Mūsų kaimynai nepražus – per Klaipėdą eksportuojamas trąšas, traktorius nukreips į Rusijos uostus.
Nusitaikiusioms į Rytų rinką ES įmonėms galbūt vaidenasi kita vizija – kam savo lėšomis stiprinti į buferinių valstybių uostus, jei galima nuomoti kitų ūkio subjektų investicijomis patręštą žemę.
ES reikalavimai dėl žemės nuomos, ko gero, labiausiai džiugina tuos, kurie neišleidę nė cento tikisi pasinaudoti čia jau sukurta infrastruktūra. Per 18 metų į Klaipėdos uostą investuota 4 mlrd. 675 mln. litų (KVJU direkcijos - 1 mlrd. 853 mln. litų, privačių įmonių - 2 mlrd. 822 mln. Litų).
Lietuva nėra tokia turtinga, kad plėtodama jūrų uostą išsiverstų be privačių investicijų. Žemės naudotojams, aišku, knieti sužinoti, kas atlygins jų investicijas, kai kiti pasakys – viskas baigta, traukitės iš kelio? Kur reikės padėti milijonus litų kainavusių krovos kompleksų įrenginius - nuomoti juos pusvelčiui naujiesiems šeimininkams arba supjaustyti į metalo laužą ?
Naujieji uosto žemės nuomotojai į savo rankas perimtų ir įdirbį - krovinių srautus. Galingesnės užsienio kompanijos gali juos nukreipti į savo ar verslo partnerių terminalus kituose ES šalių uostuose, jeigu tik įžvelgs ekonominę naudą. Formaliai mokėdami žemės nuomos mokesčius Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui tokie nuomininkai jam atneštų ne pelną, o nuostolius.
Klaipėdiečiai siūlo žemės nuomos pirmenybę taikyti tik naujoms, o ne jau įsibėgėjusioms, sėkmingai dirbančioms uosto įmonėms. Ne tik eurobiurokratams, bet ir mūsų valdininkams tokia mintis, regis, skamba šventvagiškai: juk iš esmės siūloma nepaisyti ES įstatymų viršenybės.
Seimo narį liberalą Eugenijų Gentvilą, vadovavusį Klaipėdos uostui, o prieš tai kelerius metus padirbėjusį Europos parlamente, tenykščiai biurokratai, atrodo, ten neblogai išmuštravo. „Kaip atrodysime, jeigu uosto konkursuose grumsis vieni naujokai, o kitos įmonės žiūrės į juos iš šono“, - stebisi buvęs europarlamentaras.
Kitas europarlamentaras socialdemokratas Zigmantas Balčytis, dirbamas susisiekimo ministru, spėjo perkąsti nemažai jūrų verslo gudrybių. Tačiau rinkėjų dovanotas bokso pirštines jis kol kas demonstruoja tiktai gimtojoje Šilutėje. Nedrįsta iškopti į Briuselio ringą, nors prieštaringai vertinamos tenykščių jo kolegų marinistų kalbos pradeda šiurpinti ne tiktai Baltijos, bet ir kitų ES šalių uostų naudotojus.
Dar vienas Susisiekimo ministerijos parengtas KVJU įstatymo pakeitimo projektas netrukus pasieks Seimą. Verslininkai jau ašaroja - pakeitus žemės nuomos tvarką, bus pažeisti jų teisėti lūkesčiai, sumažės darbo vietų, o valstybės reikės atlyginti didžiulius nuostolius už prarastas investicijas.
Apie kokią investicijų apsaugą mėgina postringauti jūrų verslo rykliai, kai ekonominės krizės nustekenta mūsų valstybė su pensininkais neatsiskaito ? Įsivaizduojamą atlygį jie matys kaip apgautieji „Snoro“ klientai kompensacijas už įgytus indėlių sertifikatus ir obligacijas.
Ne ašaras braukite, o referendumą greičiau skelbkite - dėl žemės nuomos užsieniečiams.