Šįkart tai skamba ne tik absurdiškai, bet ir neįtikėtinai. Juk tai, kad Rusija, pralaimėjusi Kijeve, ims plėšyti Ukrainą ir, pradėjusi nuo Krymo, sieks visos rytinės šalies dalies, buvo bene pats tikėtiniausias įvykių scenarijus dar gerokai prieš kruviną atomazgą Maidane.
Negana to, dabartiniai Kremliaus veiksmai atrodo ne tik kaip gerai sustyguota, bet ir seniai parengta operacija. Tad viena, kai tokius dalykus pražiopso ar jų tiesiog naiviai nesitiki politikai ar išorės stebėtojai, bet kita – kai apie tai jų neįspėja žvalgyba.
Bet ar gali būti, kad Vakarų – pirmiausia JAV – žvalgyba iš tiesų tai pražiopsojo? O jei nepražiopsojo, tai gal ir įspėjo politikus? Bet kokiu atveju – kodėl nieko nebuvo daroma vien norint maksimaliai apsidrausti? Kodėl bent prieš kelias dienas nebuvo griebtasi priemonių, apie kurias kalbama tik dabar, – politinių ar karinių stebėtojų siuntimo į vietą, politinių ir karinių atgrasymo veiksmų?
Juk dabar, regis, jau per vėlu. Rusija kontroliuoja Krymą, išskyrus keletą karinių objektų, ir kontrolę bei karinį kontingentą tik stiprins. Kremlius, žinoma, mėgins judėti toliau ir atplėšti visą rytinę šalies dalį. Tai padaryti, be abejo, nepalyginti sunkiau nei Kryme, tad čia Rusijos veiksmai jau labiau primena padėties zondavimą. Pamačiusi, jog tai vis dėlto nepavyks be didesnio kraujo praliejimo, Maskva greičiausiai sustos – bent trumpam.
Ją pristabdyti gali ir Ukrainos karo bazių Kryme, kurioms paskelbtas ultimatumas, pasipriešinimas ar totorių sukilimas. Tačiau esminės pusiausvyros pusiasalyje tai neturėtų pakeisti.
Kita vertus, ar didelis kraujo kiekis iš tiesų taip gąsdina Rusiją, kaip daugelis dabar tikisi ir Vakaruose, ir Ukrainoje? Aišku, tikras karas tarp Rusijos ir Ukrainos reikštų didžiulius ir galbūt net mirtinus nuostolius pačiai Rusijai – ne tik politinėje vidaus bei tarptautinėje arenoje, bet ir ekonomikoje, kuri jau dabar vien nuo karo šešėlio ėmė svyruoti lyg statistinis Rusijos rinkėjas per gegužės 9-ąją.
Tačiau istorija – ypač Rusijos – moko, jog tokie režimai dažniausiai vadovaujasi savo logika. Net ir tuomet, jei ji pasirodo savižudiška. Bet pagrindinį savo tikslą Kremlius jau, galima sakyti, pasiekė – Krymas faktiškai atplėštas, o Rytų regionas panardintas į ilgalaikę sumaištį ir atsidūrė prie pilietinio karo ribos. To galbūt Maskvai ir užtenka.
Šią „naują geopolitinę realybę“ pakišusi Vakarams po nosimi Rusija sieks, kad ji būtų „įteisinta“ taip pat, kaip yra įteisinti ir tokie pat jos sukurti „įšaldyti konfliktai“ Gruzijoje ar Moldovoje.
Taip nušaunami net keli Maskvai svarbūs zuikiai – pirma, Ukrainos, kaip vieningos šalies, narystė ES ir NATO tampa kone neįmanoma, antra, paskatinama tolesnė jos federalizacija ar galutinis subyrėjimas. Jei į ES ar NATO kada nors įstos kokia nors nauja Vakarų Ukrainos respublika, Kremlius, atrodo, labai nesikrims.
Tad svarbiausias klausimas – kaip reaguos į visa tai, kas jau įvyko, jau kurį kartą „pražiopsoję“ Vakarai? Gal tai reiškia, kad jie su tokiu scenarijumi iš esmės sutinka ir tik nori, kad jis būtų labiau „valdomas“ politinėmis bei diplomatinėmis priemonėmis? O gal tai subtili taktika Rusiją gudriai įviliojant į kampą, kuriame ji pati pasipjautų?
Žinoma, arsenalas ginklų, kuriais gali smogti Vakarai ir pirmiausia JAV – platus ir žinomas nuo seno. Tai – sankcijos pirmiausia finansų ir bankų sektoriui bei pagrindinių režimo atstovų pinigams Vakaruose, taip pat maksimali politinė izoliacija.
Net jei JAV vis dėlto pavyktų susitarti su tokią politiką, be abejo, torpeduosiančiomis didžiosiomis ES valstybėmis, tai paskatintų Rusijos režimo byrėjimą. Tačiau dėl to situacija netaptų labiau prognozuojama.
Tad bet kokiu atveju atrodo, kad tas liūnas, į kurį ritasi ir Ukraina, ir Rusija, ir visas jos gniaužiamas anapus Vakarų sienų likęs posovietinis regionas, ir yra ta geopolitinė realybė, šalia kurios mes gyvensime dar daug metų, jei ne dešimtmečių. Tikėkimės, kad ne joje.