Gerinti santykius su lenkais patikėta kalbininkams

Konstitucinis teismas (KT), išnagrinėjęs kalbininkų vaidmenį nustatant asmenvardžių rašybos tapatybės dokumentuose tvarką, konstatavo, kad spręsdamas šią problemą Seimas turi gauti lietuvių kalbos specialistų „aiškiai išdėstytą poziciją, aiškius siūlymus, į kuriuos įstatymų leidėjas negali neatsižvelgti“.

Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Mar 5, 2014, 6:43 AM, atnaujinta Feb 15, 2018, 5:27 PM

Tai iš esmės reiškia, kad kalbininkams permetama atsakomybė spręsti, ar galima tenkinti lenkų tautinės mažumos reikalavimą leisti jų pavardes ir vardus Lietuvos piliečių pasuose rašyti ir nelietuviškais rašmenimis.

Dėl to ginčijamasi jau porą dešimtmečių. Pavardžių rašyba, kaip ir lenkiškų vietovardžių užrašų lenkų gausiai gyvenamose vietovėse problema, seniai nuodija Lietuvos ir Lenkijos santykius.

Kol Lenkijos užsienio politikai iš pradžių vadovavo Lietuvai labai palankus prezidentas A.Kwasniewskis, vėliau strateginę partnerystę su Vilniumi karštai palaikęs prezidentas L.Kaczynskis, o mūsų šalies vadovas buvo V.Adamkus, šie nesutarimai dar nebuvo tapę rimta kliūtimi plėtoti gerus dvišalius santykius.

Kita vertus, tuometis prezidentas V.Adamkus kaimyninės šalies vadovams žadėjo, kad asmenvardžių ir vietovardžių problema greitai bus išspręsta.

Tačiau tai nebuvo padaryta. Netgi dar blogiau – 2010 metų balandžio mėnesį į Vilnių atvykus L.Kaczynskiui Seimas atmetė A.Kubiliaus Vyriausybės parengtą įstatymo projektą, kuriuo būtų leista asmens dokumentuose lotyniškos kilmės pavardes rašyti originalia forma nelietuvinant.

Varšuvoje tai buvo įvertinta kaip akibrokštas. Negana to, pasikeitė Lenkijos politikos vairininkai. Dabartinė šios šalies valdžia tiesiai šviesiai rėžia, kad santykiai su Lietuva nepagerės, kol nebus išspręsti asmenvardžių ir vietovardžių rašybos klausimai.

Nors realiam žmonių gyvenimui šie ginčai beveik neturi įtakos, tai tapo rimta mūsų šalies ir vidaus, ir santykių su Lenkija politine problema.

Tai supranta dauguma Lietuvos politikų. Dabartinė Vyriausybė savo programoje pažadėjo, kad „išspręs vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose bei gatvių ir vietovių pavadinimų rašymo klausimus, atsižvelgiant į Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją“.

Bet pasirodė, kad ši užduotis nėra lengva, nes galima skirtingai aiškinti, kaip elgtis įpareigoja tarptautinė teisė. ES tai palieka spręsti pačioms šalims.

Tarptautinė praktika šiuo požiūriu taip pat gana įvairi, nors senosiose ES šalyse daugiausia įteisinta lotyniškos kilmės asmenvardžių rašyba originalia forma, o vietovardžiai rašomi ir tautinių mažumų kalbomis jų gausiai gyvenamose vietovėse.

Tačiau niekas negali bakstelėti pirštu į konkrečią tarptautinės teisės normą ir skelbti, kad Lietuva, nesivadovaudama šiais vakarietiškais pavyzdžiais, pažeidžia savo įsipareigojimus. O daugiau nei prieš du dešimtmečius įtvirtinta dabartinė asmenvardžių ir vietovardžių rašybos tvarka ir nemažai daliai lietuvių jau tapo principo reikalu.

Lietuvos lenkų vardu kalbantys politikai, nuolat keldami tarptautinį triukšmą ir kaltindami mūsų šalį tautinių mažumų diskriminavimu, išprovokavo priešišką lietuvių reakciją.

Tokiomis aplinkybėmis netgi Lietuvos politikai, norintys kuo greičiau spręsti santykių su Lenkija problemas, bijo pasirodyti, kad nusileido lenkams, nes tai sukeltų dalies tautiečių pasipiktinimą.

Politinio sprendimo paieškas labai apsunkina ir teisinės kliūtys – dabartinės asmenvardžių ir vietovardžių rašybos tvarkos gynėjai teigia, kad įteisinti nelietuviškų rašmenų neleidžia ir Konstitucija.

Todėl čia svarbus ir KT žodis. Bet ar naujausias šio teismo išaiškinimas gali padėti išpainioti įsisenėjusių prieštaravimų mazgą?

Regis, po KT išaiškinimo daugiau aiškumo neatsirado, tik atsakomybės našta užkrauta Valstybinei lietuvių kalbos komisijai. Dabar, atrodytų, tik kalbininkai turi pasakyti, kaip Lietuvai reikia spręsti ją su Lenkiją kiršinančią ir lenkų tautinės mažumos nepasitenkinimą kurstančią problemą.

Atrodo, pats KT tiesiog nepanoro aiškiai išspręsti šio tautinių santykių, vadinasi, pirmiausia politinio bei teisinio, klausimo ir tik numetė jį kaip karštą bulvę į kitas rankas.

Kalbos specialistams lyg ir suteikiama teisė patarti Seimui nustatyti kitokias taisykles, nei įtvirtintos dar 1991 metų Aukščiausiosios Tarybos nutarimu, kuriuo nelietuvių vardus ir pavardes pasuose leidžiama rašyti tik lietuviškais rašmenimis pagal tarimą.

Bet ar gali kalbininkai nevaržomi nuspręsti, ką daryti, jei pats KT dar 1999 metais išaiškino, kad Lietuvos piliečio tapatybės dokumentuose galimi tik lietuviški rašmenys, ir šio savo sprendimo nepersvarstė?

Galbūt Valstybinė lietuvių kalbos komisija tiesiog stumiama pasakyti, kad nelietuviški rašmenys Lietuvos pasuose neleistini, bet lenkams vėl tuo pasipiktinus bus galima aiškinti, jog nei Seimas, nei KT čia niekuo dėti, nes kalbininkai nustatė, kad kitokia tvarka prieštarautų valstybinės lietuvių kalbos principams ar dvasiai.

Tik vargu ar po to Lietuvai vėl pavyks pasistūmėti bent per nago juodymą sprendžiant nesantaikos su lenkais problemas.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: sprogimai „Nord stream“ – ar mūsų objektai saugūs?