Žmogaus kūnas primena dulkelę gamtos, Žemės planetos, visatos, jos milžiniškų jėgų kontekste jis atrodo toks apgailėtinai mažas ir silpnas, nepastebimas, nejuntamas dydis ir reiškinys beribėse platybėse. Žemės drebėjimai, cunamis, audros tai parodo ir įrodo. Iš tiesų žmogų gali papjauti ir lapė...
Kita vertus, žmogus yra mirtingas, jo kūnas ilgainiui suyra į dulkes. Gavėnios pelenai primena jo egzistencijos tiesą.
Biblijos pirmuosiuose puslapiuose aprašomas žmogaus sukūrimas, kai Dievas iš žemės dulkių suformavo kūną ir kvėpdamas dvasią jį padarė gyvą. Mirties atveju matome atvirkštinį atvejį: negyvas kūnas yra bedvasis, galiausiai virsta dulkių žiupsneliu, tam tikra prasme sugrįžtama į būklę, kai dar nebuvo sukūrimo.
Kur kas įdomiau už pelenus yra tai, kaip iš dulkių kyla tokios sudėtingos biologinės struktūros, gyvybės formos, pagaliau kaip su dulkėmis yra susiję asmuo ir intelektas.
Šiais laikais daug pasakyta apie žmogų kaip „cheminės predestinacijos atvejį“, gyvulinį organizmą, kaip „evoliucinio transformizmo sąlygotą zoologinę formą“, kuriame pasireiškia sąmonės fragmentai, „kibirkščiavimai“; kaip apie „materijos kompleksifikacijos, judėjimo į aukštesnį lygį, geresnės organizacijos siekio rezultatą“, tarsi paskutinę materijos kopėčių pakopą ir t.t. Deja, pelenų žiupsnelis įrodo išdribimą iš tų kopėčių, iš materijos organizavimosi viršūnių ir vis tiek niekaip nepaaiškina gyvybės ir asmens reiškinio.
Jei žmonės visiškai patikėtų materialistiniu ir zoologiniu žmogaus apibrėžimais, kad jis tėra atsitiktinis dalelių samplaikos rezultatas – gyvūnas, tuomet nereikėtų stebėtis, kai chaoso tikrovė ir miško gyvenimo realijos persikelia į žmonių visuomenę: vilkas suėda kiškį, o du tipeliai patamsyje užpuola praeivį, atima jo nuosavybę, sveikatą, o gal net ir gyvybę... Tuomet nereikėtų mirusių net laidoti, nes muilo fabrikui praverstų bet kokia biomasė... Išskirtinai materialistinis žmogaus traktavimas tampa jo pažeminimo, cinizmo ir nesusipratimų šaltiniu, sąlygojančiu praktinius absurdus.
Akivaizdu, kad čia susiduria jau 300 metų tolydžio aštrėjęs Apšvietos ir krikščionių religijos konfliktas. „Religija nedera su protu!“ – tai nuolat iki šiol bandoma įpiršti. Išryškėja Apšvietos paveiktų žmonių pretenzijos pašalinti paslaptį, antgamtę, Dievą, žmogaus sielą, determinuoti žmogaus valią ir protą. Mokslinio pozityvizmo sistemoje Dievo klausimas, hipotezė ar tvirtinimai tapo tarsi nereikalingi.
Apšvietos paskatintas naivusis mokslinis optimizmas suformavo perdėtą žmogaus pasitikėjimą savimi, kuris grindžiamas supaprastinta niutoniškąja fizika, dar vadinama klasikine, teigiant, kad dabartinis pasaulio pažinimas leidžia nuosekliai ir tiksliai sužinoti, kas buvo seniau ir kas bus paskui. Teologus ir filosofus turėjo pakeisti inžinieriai... Galiausiai kvantinės fizikos ir mokslo filosofijos išvados parodė tokio požiūrio naivumą.
Juokingai skamba tvirtinimas, kad viskas atsirado savaime iš kažkokio chaoso. Cirko pokštininkas triušį ištraukia iš skrybėlės, tačiau jei jo nebūtų, tai nebūtų nei kas įdeda, nei kas ištraukia. Tačiau vadinamasis mokslas perša teiginius apie materijos laiminga loteriją, atsitiktinį medžiagų virsmą ir konfigūraciją, kažkokį materijos kombainą, plaktuvą, kuris sukuria, paskui ir vėl praryja... Juokaujant būtų galima paklausti, kiek laiko reikia purtyti indą su pelenais, kad vėl susiorganizuotų gyvybės forma? Gal krematoriumuose galėtų vykti atvirkštinis procesas?
Mokslas neatsako į klausimą, kas yra materialųjį pasaulį valdančios taisyklės, principai, kokia yra viso to prasmė, kodėl vis dėlto kažkas egzistuoja, o ne atvirkščiai. Visais lygiais, iki mažiausių smulkmenų ir didžiausio masto mūsų apčiuopiamoje tikrovėje yra vadovaujamasi taisyklėmis. Apie sunkias kalbas sakoma, kad pagrindinė jų taisyklė – taisyklės nebuvimas, nes vos ne kiekvienas žodis skirtingai kaitomas, o tikrovės, kurioje gyvename, geležinė taisyklė – taisyklė visada ir visur yra. Dar tuomet, kai protaujančio žmogaus ir jo sukurtojo mokslo nebuvo, taisyklės jau buvo. Prieš atsirandant mokslui taisyklės ir jų darni visuma jau buvo. Todėl kiekvienas mokslininkas panašus į mokinuką, nusirašinėjantį iš svetimo sąsiuvinio.
Žvelgiant ir apmąstant mus supantį materialųjį pasaulį neįmanoma nepastebėti jame glūdinčios kūrybingosios dvasios, intelekto, gyvybės plano. Ypač pastarųjų dešimtmečių atradimai informatikos srityje patvirtina būties vidinės informacijos tikrovę, kai nematerialūs, matematiniai loginiai, prasminiai principai organizuoja abiotinę materiją ir jos reiškinius. Jono evangelijos žodžiai šį principą nusakė kur kas anksčiau ir išsamiau: „Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.“ Tai jis, būdamas absoliutus Asmuo, mąsto, įsako, pagrindžia ir valdo tikrovę.
Panašiai ir bet kokia žmogaus, kaip protingos būtybės, veikla yra iš esmės dvasinė. Tad jei žmogus sugeba organizuoti save, savo aplinką, turimą medžiagą pagal savo pageidavimą, ar šis faktas neįrodo ir paties aukščiausio ir viską pagrindžiančio principo, kad virš visko yra dieviškojo asmens protas? Neatsitiktinai šv.Augustinas ir šv.Tomas Akvinietis nurodė svarbiausią žmogaus uždavinį – mąstymą, protavimą, kad šioje plotmėje atrastų Dievą ir su juo susiderintų.
Tai kas gi yra žmogus? Šiais laikais daug ištirta ir pasakyta apie žmogų kaip apie kūną, tačiau nenorima girdėti apie jį kaip protingą dvasią. Klasikinės filosofijos ir krikščioniškosios religijos atsakymas: žmogus įspraustas tarp žemės ir Dangaus, dvasios ir kūno vienybė, koegzistencija, dvasios pasireiškimas materijoje, asmeninio Dievo paveikslo ir panašumo pasireiškimas žmogaus asmenyje, o paskui ir jo kūniškame apvalkale bei aplinkoje!
Velykų laikas, prasidedantis Pelenų trečiadieniu ir pasibaigiantis Sekminėmis, tarsi nurodytų du įvykius, kai iš dulkių kyla gyvybė: sukūrimą ir atpirkimą. Pirmuoju atveju iš žemės dulkių sukurtas žmogus dvasios kvėpimu atgijo, antru atveju iš dulkių prikeltas atgijo ir tapo visiškai sudvasintas, pakylėtas į Dievo artumą.
Kažkas yra teisingai įžvelgęs, kad praėję pastarieji šimtmečiai buvo apgaubti Apšvietos tamsos, nes žmogus ėmė neigti Protą ir, pasitelkdamas filosofiškai primityvų mokslą, vis pabrėždavo savo gyvūniškumą, lygindamasis su šimpanzėmis...
Ar žmogus yra tik pelenai, ar jo dvasia pakils virš jų; ar gyvūno, ar dvasios principas; ar chaoso, ar proto ? Toks yra katalikiškosios gavėnios klausimas.
