Tai, ką daro Rusija Ukrainoje, yra labai blogai, sveiko proto žmogus dėl to nesiginčys. Ir iš tiesų Kremlius blansuoja ties didžiavalstybinio įžūlumo ir imperinės beprotybės ribos, tiesdamas ranką perbraižyti Rytų Europos žemėlapį.
Bet kuo čia dėti Rusijos krepšininkų ekipa, kurios treneris italas, o ir daug žaidėjų – ne rusai? Pagaliau tegul ir rusai, bet juk neturime žinių, kad jie remia Maskvos imperinius kėslus. Gal atvirkščiai, širdyje jais piktinasi?
Taip pat puikiai žinoma, kad sportininkų domėjimasis politika apskritai yra menkas, dažnam jų skirtumas tarp Vladimiro Putino ir Baracko Obamos tėra odos spalva.
Deja, mūsų, ypač viešųjų institucijų reakcija į Ukrainos įvykius kartais primena iki vėmimo pirmuoniškus amerikonų filmus, peršančius gyvenimo modelį, pagal kurį pasaulis susideda tik iš "blogiečių" ir "geriečių".
Galbūt todėl išsigąsta ne tiek rusų tankų, kiek rusiškų kino filmų, kaip informacinio karo ginklo, grėsmės. Lietuvos televizijos komerciniai kanalai įpareigoti tikrinti, ar jų rodomuose rusų gamybos filmuose nėra karo, neapykantos kitoms tautoms ir imperializmo propagandos.
Lietuvos filmų indeksavimo komisija turės darbo, jai čia ne Larso von Triero „Nimfomanę“ indeksuoti. Ten viskas aišku, krušasi ekrane, tai reiškia pornografija ir taškas.
O Kremlius propagandą taip gudriai įvynioja į nuoširdaus jausmingumo įvaizdį, kad nesuprasi. Tarkime, iš pažiūros nekalta antikvarinė komedija „Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“ nėra tokia jau nekalta.
Ją turbūt kūrė klastingi gyvatės iš KGB propagandos valdybos! Ten yra tokia scena, kai blondinas Šurikas rykšte per nuogą užpakalį plaka dervoje išvoliotą, į juodaodį panašų dėdę Fedią. Argi tai ne rasizmo su homoseksualiais nukrypimais kurstymas?
Jeigu rimtai, tai V.Putino epochos metu iš tiesų sukurta krūva filmų, kuriuose kumščiais švaistosi kieti vaikinai iš „afgankės“ ir „Alfa“ smogikų veteranai. Tarp jų yra ir meniškai įtaigių, tokių kaip Sergejaus Bodrovo „Brolis“.
Tačiau ką besakytų kai kurie paranojinio uolumo apimti mūsų ekspertai, tokių kūrinių propagandinis poveikis labai abejotinas. Vyresniajai kartai seni rusų filmai skatina ne sovietinės santvarkos ilgesį, o leidžia patirti sugrįžusios jaunystės iliuziją.
Jaunuoliams „bojevikas“ (kovinis filmas) yra tik nuotykio, veiksmo iliuzija ir jiems visai nesvarbu, ar į priešą pyškina amerikietis karo su Iraku veteranas, ar rusas „afganas“.
Apskritai juokinga kovoti su ideologine diversija draudimais visuotinės interneto sklaidos laikais. Na gerai, techniškai įmanoma uždrausti retransliuoti per TV kanalą stalinizmą iš gerosios pusės parodantį serialą „Susitikimo vietos pakeisti negalima“ (Vladimiro Vysockio majoras Žeglovas milicininkas, o milicijos aukščiausiasis šefas tada buvo baisusis Lavrentijus Berija).
Bet pabandyk išnaikinti „Youtube“ knibždėte knibždančius neapykantą žydams ir Baltijos tautoms kurstančius Aleksandro Harčikovo vaizdo klipus.
Propagandai priešpastatyti galima tik „savo“ propagandą. Užuot įvedinėję cenzūrą ir riboję prorusiškų TV kanalų retransliaciją, verčiau išverskime į rusų kalbą filmą „Ekskursantė“ ir paleiskime jį suktis virtualioje erdvėje.
Užuot atsukę nugaras rusų sportininkams, juos šiltai pasitikime, padovanokime dėžę lietuviško alaus ir Viktoro Suvorovo, Marko Solonino knygas, pagaliau, Rusijoje iš bibliotekų vėl dingstantį Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagą“.
Teigiamas poveikis bus tikrai didesnis, nei draudžiant, niekinant kaimynus, kurie kaip tauta tikrai niekuo dėti dėl Ukrainos tragedijos.