O man visuomet būdavo įdomu, ar berniukui sugrįžus kas nors pasidomėdavo, saugiai nukeliavo tas ąsotis pas kaimyną ar ne. „Ne tai svarbiausia“, - visuomet numodavo ranka pasakotojas. Tačiau aš ir tuomet, ir dabar naiviai manau, kad rezultatas daug svarbesnis nei visos prevencijos priemonės. Juk įvertinus rezultatą nebereikia net diskutuoti, ar veiksminga buvo strategija, padėjusi tą rezultatą pasiekti.
Todėl šiek tiek keista, kad daugiau nei dvidešimt metų gyvendami nepriklausomoje Lietuvoje visas problemas bandome spręsti pagal to anekdoto logiką. Iš pradžių daroma prielaida, kad visi aplink vagys, tik ir tykantys pasipelnyti iš valstybės, o paskui ilgai ir karštligiškai svarstoma, kaip geriau tų menamų vagysčių išvengti. Taip įdėmiai skaičiuojamas kiekvienas centas (ypač svetimoje kišenėje), kad užmirštama, jog pinigai – tik priemonė, kuri padeda palaikyti visos tautos kultūros gyvastį.
Štai kovo 24-ąją Seime vėl diskutuojama apie Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą (SRTRF). Pretekstas lyg ir neblogas – kuo geriau panaudoti kultūros ir švietimo sklaidai skirtus mūsų visų pinigus. Tačiau pertvarkos metodas toks pats barzdotas, kaip ir tas senas anekdotas. Pertvarkytojams svarbiausia ne paremti geriausius sumanymus, paskatinti įdomias iniciatyvas, o tik „užkirsti kelią“ lėšoms patekti „ne į tas rankas“.
Todėl pagrindinis uždavinys ir nesibaigiančių diskusijų objektas – kaip surasti idealius, su jokiais kultūros leidiniais ir kultūros leidiniuose dirbančiais žmonėmis nesusijusius ekspertus. Rimtu veidu aiškinama, kad svarbu ne tik juos rasti, nes suradus dar būtina sutrukdyti tiems garbingiems žmonėms pavogti iš biudžeto kelis grašius. Skamba keistokai. Ypač kai visiems puikiai žinoma, su kokia išmone tūkstančius litų kanceliarinėms ir kitoms reikmėms išleidžia daugelis Seimo narių.
Situacija smarkiai komplikuojasi ir todėl, kad tie idealieji ekspertai turi turėti universitetinį išsilavinimą ir kelerių metų darbo žiniasklaidoje stažą. Ar įmanoma, kad mūsų nedidelėje šalyje kultūra besidomintis ir žiniasklaidoje dirbantis žmogus nebūtų kokiu nors būdu susijęs su rimtesniais kultūros leidiniais? Juo labiau kad jiems suskaičiuoti šiandien visiškai pakanka dviejų rankų pirštų, o po kosmetinių fondo pertvarkų galbūt užteks ir vienos.
Reikalavimų, keliamų būsimiems SRTRF ekspertams, sąrašas primena neseną istoriją apie ekspertų atranką naujajai Kultūros ir meno tarybai. Ten svarbiausiu rodikliu tapo ne savos meno srities išmanymas ir autoritetas, o mokslinių stažuočių užsienyje skaičius. Gal išvykus už Lietuvos sienos įgyjama ne tik gyvenimo patirties, bet kraujyje padaugėja ir specialių antikorupcinių antikūnų?
Kadangi visiems jau seniai aišku, kad idealių ekspertų surasti nepavyks ir teks rinktis vis iš tų pačių, kurie šį darbą jau dirba kelis dešimtmečius, kyla klausimas, kam naudingos tos beprasmės paieškos. Atsakymas į paprastą klausimą irgi paprastas, nors ir nemalonus: tai patogu visiems.
Kol vertinami tik projektai, o ne rezultatai, paramos gavėjams reikia rūpintis tik projektų kūrimo niuansais, bet ne savo veiklos rezultatais, o ekspertams netenka raudonuoti išvydus leidinį ar laidą, kuriai jis uždegė žalią šviesą.
Atsimenu, kaip nustebo fotomenininkas Antanas Sutkus, kai paruošęs rinkinį įvairiausių atsiliepimų apie savo surengtas parodas sužinojo, kad viso to niekam nereikia. Fondams užtenka tik finansinės panaudotų lėšų ataskaitos. O kas sukurta ar išleista, įdomu tik patiems menininkams, menotyrininkams, mokslininkams ar žurnalistams.
Akivaizdu, kad daug kas pasikeistų, jei projektų autoriai būtų įpareigoti pateikti fondams ar kitiems rėmėjams ne tik finansines, bet ir realias paremtų projektų veiklos ataskaitas – sukurtus straipsnius, leidinius, laidas. O projektą palaiminę ekspertai būtų įpareigoti ne tik jas peržiūrėti, išklausyti ar perskaityti, bet ir įvertinti pagal kokybės, profesionalumo kriterijus. Visi vertinimai būtų saugomi bendroje paramos fondų duomenų bazėje. Ir į juos privalėtų atsižvelgti kitų metų ekspertai, jei tas pats leidinys ar kūrėjas vėl paprašytų paramos.
Tuomet nebereikėtų nei sudėtingų anketų, nei teisinių saugiklių, nereikėtų ieškoti nei profesorių, nei šventųjų. Ekspertai galėtų mokytis iš savo ar savo kolegų klaidų. Ir niekam netektų įrodinėti, kad regioninė miestelių kultūra ne mažiau svarbi nei didmiesčių. Visi matytų rezultatus ir patys galėtų juos palyginti.
Visai neseniai klaipėdiečiai pasipiktino, kad spalvingu kultūros žurnalu iš uostamiesčio dienraščio priedo tapusioms „Durims“ suteiktą SRTRF paramą vilnietis kritikas pavadino lėšų švaistymu. Kažin ar prireiktų pasikeitimo viešais laiškais tarp Vilniaus ir Klaipėdos kultūrininkų, jei būtų įprasta vertinti ne tik projektus ar pirmuosius pusžalius blynus, o visų metų rezultatą.
Juk septynių tūkstančių tiražu leidžiamos „Durys“ dar turi galimybę įrodyti, jog Lietuvos skaitytojams jos reikalingos nė kiek ne mažiau nei vieno ar dviejų tūkstančių tiražu pasirodantys Vilniaus ir Kauno kultūros leidiniai. Išpirktas tiražas kaip ir vis kokybiškesnis turinys – geriausi argumentai.
O jei vienas ar kitas sumanymas nepavyktų, nereikėtų nieko kaltinti, nes nevykęs projektas kitais metais automatiškai nebegautų finansavimo (arba gautų gerokai mažesnį). Ir visai nesvarbu, ar jis būtų sukurtas Mažeikiuose, ar Vilniuje. Juk ypač prastos kultūrinės, o ypač jaunimui ar vaikams skirtos laidos sėkmingai atsiranda ne tik atskirų miestelių telekanaluose, bet ir šalia tikrai kokybiškų LRT produktų. Ką jau kalbėti apie įvairaus plauko vienadienes kultūros svetaines, kurios dygte dygsta internete šalia solidžių kultūros leidinių tinklalapių, kompromituodamos tikrai vertingas iniciatyvas.
Deja, jei pradėtume vertinti ne tik idėjas, bet ir rezultatus, daugeliui tai visai nepatiktų. Juk nebereikėtų ir tiek diskusijų, padedančių prieš rinkimus sublizgėti ne tik pavieniams politikams, bet ir politinėms partijoms. Nei centras, nei periferija nebegalėtų spekuliuoti regioninės žiniasklaidos korta. O ir ekspertams gerokai padaugėtų ne itin gerai apmokamo darbo.
Todėl panašu, kad esame tiesiog pasmerkti begalinėms diskusijoms ir nieko iš esmės nekeičiančioms pertvarkoms. Kaip ir nesibaigiantiems pačių kultūros žmonių kivirčams, pagrįstiems tikėjimu, kad būtent tas iš kolegos kultūrininko rankos išplėštas paramos pyrago gabalėlis tikrai įkris į tavo kišenę ir padės pusbadžiu išgyventi dar bent vienus kalendorinius metus.
