Ar niekada nesusimąstėte, kodėl valstybių politikams taip gerai sekasi sklandžiai kalbėti įvairių renginių metu? Pavyzdžiui, valstybių vadovams?
Lietuvos prezidentams pasiruošti sakyti svarbias kalbas padėdavo ištisa specialistų armija. Kai kurie prezidentai smulkmeniškai stebėdavo visą kalbos rašymo procesą, o kiti popierių su kalba įsidėdavo į kišenę ir jos net neperskaitydavo.
Kaip buvo (ir yra) rašomos kalbos visiems Lietuvos prezidentams po nepriklausomybės atgavimo – Algirdui Brazauskui, Valdui Adamkui, Rolandui Paksui ir Daliai Grybauskaitei?
Pradėkime nuo pirmojo nepriklausomos Lietuvos prezidento A.Brazausko.
Skaitydavo ne visas
A.Brazauskas buvo prezidentas, kuriam kalbas, sakomas Lietuvoje, rašė konkretus žmogus. Prezidentavimo laikotarpiu ir tuomet, kai A.Brazauskas buvo Lietuvos ministras pirmininkas, jam kalbas rašė tuometis jo patarėjas Vilius Kavaliauskas. Šiuo metu jis dirba dabartinio premjero Algirdo Butkevičiaus komandoje.
Vizitų užsienyje metu A.Brazauskui kalbas rašydavo užsienio reikalų patarėjai. Tačiau per įvairius renginius Lietuvoje sveikinimo kalbas rašė būtent V.Kavaliauskas.
Ar gerai sekėsi dirbti su prezidentu?
„A.Brazauskas turėjo problemą. Jam labai prastai sekėsi skaityti kalbas. Pastebėjau tai po prezidento rinkimų, tad kartais tiesiog atimdavau tekstą. Ką jis darydavo? Jis išeidavo ir šnekėdavo su žmonėmis. Ir tenka pripažinti – tai jis darydavo puikiai“, – sakė V.Kavaliauskas.
Dažnai pasitaikydavo ir taip, kad A.Brazauskas perskaitydavo kalbą ir prieš eidamas į tribūną įsidėdavo lapą į kišenę.
„Gera kalba“, – nusišypsodavęs V.Kavaliauskui. A.Brazauskui būdavo svarbu susipažinti su faktais. Išėjęs kalbėti, jis mokėdavo tais faktais puikiai žongliruoti.
„Tai ar pasakysite bent žodį iš tos kalbos?“ – A.Brazausko tuomet klausdavo Vilius.
Jis atsakydavo, kad nežino – kai pradės šnekėti, tuomet paaiškės. Tačiau prezidento kalbų rašytojui patiko tokia A.Brazausko maniera.
Greitai susigraudindavo
Kartais sakinių dėliotojui kildavo klausimas, kokia prasmė iš viso rašyti kalbas, jeigu A.Brazauskas jas įsideda į kišenę ir nuėjęs į tribūną kalba tai, ką nori.
Paklaustas, kodėl ne visada skaito jo parašytas kalbas, A.Brazauskas pripažino, kad turint popierinį kalbos variantą jam drąsiau.
„Bijau, kad susigraudinsiu. Todėl man geriau skaityti“, – tuomečio prezidento žodžius citavo V.Kavaliauskas.
„Brazauskas buvo žmogus, kuris greitai susigraudindavo. Gerai prisimenu vieną rašytą kalbą. Tai buvo 1993-iųjų vasario 16 diena. Kelios dienos po rinkimų. A.Brazauskui reikėjo įteikti ordinus“, – daugiau nei dvidešimties metų įvykius puikai prisimena V.Kavaliauskas.
Apdovanotas buvo ir aštuonmetis berniukas. Jis iš degančio namo per langą ištraukė savo dvi mažytes sesutes.
V.Kavaliauskas parašė tokią kalbą, kokia ir priklauso, – padėką ir aprašė visą berniuko žygdarbį.
„Kai Brazauskas skaitė tą popierių, priešais stovintis berniukas pradėjo verkti. Prezidentas nustojo skaityti, priėjo prie berniuko, prisispaudė prie savęs ir pravirko. Tas vaizdas buvo toks: abu verkia, o apdovanojimų ceremonija sustojusi. Šį vaizdelį prisimenu iki šiol“, – sakė V.Kavaliauskas.
Vizitų metu A.Brazauskui kalbas rašydavo Užsienio reikalų ministerija: „Turi būti atspindėti tam tikri dalykai, juk neparašysi, kad tuo metu už lango žydėjo neužmirštuolės.“
Užvirė skandalas
V.Kavaliauskas prisiminė ir su kalbų rašymu susijusį kuriozą. Kad ir kaip būtų, metinis prezidento pranešimas būdavo kurpiamas kolektyviai.
„A.Brazauskas sakė kalbą Seime. Ten buvo didelis nesusipratimas, nes kažkas į jo kalbą įdėjo pusantro puslapio slaptos pažymos. Gerai nepamenu, bet man atrodo, jog ten buvo Valstybės saugumo departamento ar Krašto apsaugos ministerijos pažyma apie visokias grėsmes“, – pasakojo V.Kavaliauskas.
Akivaizdu, kad A.Brazauskas nespėjo perskaityti visos kalbos prieš išeidamas į tribūną. V.Kavaliausko nuomone, kai kalbą rašo vienas žmogus, viskas aišku, kas bus tekste. O kai darbas rašomas kolektyviai – visi savo dalį sumeta gabalais.
„Kažkas tingėjo rašyti, tai ir įmetė pusantro puslapio. O tam, kuris turėjo visą kalbą šlifuoti, net į galvą neatėjo, kad toji medžiaga – kažkoks slaptas dokumentas. Griausmų buvo, tačiau nieko nenubaudė“, – juokėsi V.Kavaliauskas.
Įsimintiniausia kalba, kurią A.Brazauskui rašė Vilius, buvo pasakyta per Tėvo Stanislovo laidotuves. Įsimintina ji buvo ne tuo, kad buvo labai paveiki. V.Kavaliauskas prisiminė, kad tuo metu premjeru buvęs A.Brazauskas jo skubiai paprašė parašyti kalbą.
Tekstą V.Kavaliauskas parašė per dešimt minučių. Kodėl taip greitai? Nes A.Brazauskas paprašė – parašyk, nes bijau, kad pats kalbėdamas apsiverksiu.
„Prieš rašydamas kalbą, galvojau, ką aš, būdamas jo vietoje, pasakyčiau žmonėms. Reikia žinoti kam tu šnekėsi ir ką. Pavyzdžiui, A.Brazauskas prisitaikydavo prie auditorijos. Jis sugebėdavo žmonėms pasakyti dalykus jiems suprantama kalba“, – sakė kalbėjimo meistras.
Rašydavo pats
Dvi kadencijas prezidento poste buvęs V.Adamkus savo viešai sakomas kalbas kruopščiai perskaitydavo. Anot V.Adamkaus, nebuvo tokio žmogaus, kuris parašytų visą kalbos tekstą.
„Jeigu būdavo pranešama, kad kur nors reikės kalbėti, surašydavau pagrindinius teiginius, kuriuos noriu iškelti kalboje. Tuomet tuos teiginius pasiimdavo spaudos skyrius ir pasiskirstydavo darbus“, – sakė V.Adamkus.
Jeigu kalboje būdavo liečiami užsienio politikos klausimai, prezidento suformuluoti teiginiai keliaudavo į Užsienio reikalų ministeriją. Ten būdavo pranešama, kad prezidentas pasisakys tam tikrais klausimais tam tikrame kontekste. Tuomet URM turėdavo duoti pasiūlymus, kartais specialistai patardavo neliesti tam tikrų temų.
Gavęs ekspertų patarimų ir prieš akis matydavęs išdėstytas prezidento mintis, teksto kurpti sėsdavo kas nors iš spaudos tarnybos.
„Būdavo sudėliojamas tekstas. Tuomet jis ateidavo pas mane. Pasiimdavau raudoną tušinuką ir taisydavau tekstą. Pažiūrėdavau, ar tekstas atitinka tezes, kurias iškėliau pats“, – pasakojo V.Adamkus.
Tuomet prezidento kalba keliaudavo atgal į spaudos tarnybą, tuomet vėl pas V.Adamkų. Iš viso tekstas būdavo redaguojamas tris kartus.
„Su mano patvirtinimu, kad viskas gerai, būdavo baigiamas paskutinis tekstas. Atsitikdavo ir taip, kad gavęs paskutinį variantą savo ranka įrašydavau dar kokią nors man šovusią mintį“, – prisimena V.Adamkus.
Derindavo savaitėmis
Trečiojo nepriklausomos Lietuvos prezidento R.Pakso kalbos skyrėsi nuo A.Brazausko ar V.Adamkaus.
Jis atidžiai prižiūrėdavo jam rašomas kalbas, tačiau jas, priešingai nei V.Adamkui, rašė keletas žmonių.
„Labai daug darbuodavosi ir žurnalistai Edmundas Ganusauskas, ir Dalia Kutraitė. Abu jie buvo mano patarėjai, kai ėjau prezidento pareigas. Bet kokiu atveju, jeigu tema būdavo susijusi su ekonomika, kalbą padėdavo rašyti ekonomikos grupė ir panašiai“, – sakė buvęs prezidentas Rolandas Paksas.
Anot R.Pakso, jo kalbų rašymas – ilgas procesas. Tokio mitrumo, kaip A.Brazausko laikais, nebūtume pamatę.
„Nėra taip buvę, kad išėjęs sakyti kalbos tekstą matyčiau pirmą kartą. Kartais mintys būdavo dėstomos ir derinamos mėnesį. Retkarčiais užtekdavo ir kelių savaičių ar dienų – įvairiai“, – prisimena R.Paksas.
Jis pabrėžė, kad niekada nėra sakęs kalbos apie jam nežinomą dalyką. Pagrindinė mintis visada būdavo R.Pakso.
Teko sunkiausios kalbos
R.Pakso kalbas rašęs E.Ganusauskas pasakojo, kad kalbų rašymas nebuvo lengvas. Pirmasis rimtas jo komandos darbas buvo tuomet, kai reikėjo parašyti inauguracines kalbas. Vieną jų Seime – politikams, kitą – S.Daukanto aikštėje. Tautai.
„Tai buvo rimti darbai, ne šiaip sveikinimai, atvirukai. Su pačiu Rolandu aptardavome, ką toje kalboje reikėtų pasakyti. Bet kalbos koncepcijos nebūčiau pats sugalvojęs, jei nebūčiau pasitelkęs šviesių žmonių. Pavyzdžiui, kalbai Seime profesorius Alfredas Bumblauskas pasiūlė, kokia turėtų būti pagrindinė mintis. Tema buvo iššūkiai. Pradedant nuo Lietuvos krikšto iki šių dienų – per visas epochas“, – sakė tuometis R.Pakso patarėjas.
A.Bumblauskas pasiūlė temą ir kalbai S.Daukanto aikštėje. Ką pamatytų Simonas Daukantas XIX amžiuje ir ką pamatytų dabar? Svarbiausia – ką norėtų pamatyti? Tokia mintis buvo iškelta inauguracijos kalbose.
„Tai buvo labai svarbios kalbos. Nepasakyčiau, kad tos kalbos buvo parašytos lengvai. Tačiau mane nustebino pats prezidentas. Mane nustebino, kaip jis gerai jaučiasi kalbėdamas. Vakare atnešus kalbos variantą, ryte jis atiduodavo jau pataisytą. Jis taktiškai pasiteiraudavo, ar aš nemanantis, kad toks kalbos variantas būtų geresnis“, – sakė E.Ganusauskas.
Vėliau prasidėjo apkalta. Dar ir dabar tuomečio prezidento patarėjas prisiminė, kad įtampa buvo didžiulė.
„R.Paksui reikėjo sakyti kalbą per 2004 metų sausio 13-ąją. Buvo juntama didelė įtampa, ruošėmės akibrokštams. Kai kas sakant kalbą išsliūkino iš Seimo salės. Dar labiau įtempta situacija buvo Vasario 16-osios minėjimo metu. Tačiau viskas praėjo sklandžiai. Ten buvo rimtos kalbos“, – sakė E.Ganusauskas.
Dar daugiau įtampos buvo, kai artėjant balsavimui Seime išvakarėse prezidentas kreipėsi į tautą. Jis kalbėjo ir kitą – 2004 metų balandžio 6 dieną Seimo nariams. Tą dieną, nubalsavus Seimui, jis buvo nušalintas nuo prezidento pareigų.
„Daug mums teko padirbėti. Nemažai rimtų dalykų sudėliojome apie tai, kas vyksta valstybėje. Kalboje pasitelkėme tokį pavyzdį – Alfredo Dreyfuso bylą, kai prancūzų karininkas buvo kaltinamas šnipinėjimu Vokietijoje. Tuomet prancūzų tauta buvo suskilusi. Viena – už, o kita – prieš. Kaip ir tuometėje Lietuvoje – vieni palaikė Paksą, kiti pritarė perversmui“, – sakė E.Ganusauskas.
Žurnalistas dešimties metų įvykius prisimena smulkmeniškai.
„Tai buvo svarbūs dalykai. Ne tik man, bet ir visai valstybei. Tokie dalykai įsimena“, – sakė jis.
Rašo kolektyvas
Apie tai, kaip rašomas prezidentės D.Grybauskaitės kalbos, jos komanda nenorėjo atvirauti. Prezidentės patarėja Daiva Ulbinaitė sakė, jog nėra vieno konkretaus žmogaus, kuris rašytų D.Grybauskaitės kalbas.
Tai panašu į V.Adamkaus kalbų rašymo metodą.
D.Grybauskaitė pasako, ką norėtų akcentuoti savo kalboje, o vėliau atitinkami patarėjai rūpinasi tekstu. Vėliau jis ne kartą perskaitomas D.Grybauskaitės ir redaguojamas.
„Metinis pranešimas yra kolektyvinis darbas. Tikrai galiu pasakyti, kad prisideda visi patarėjai ir tai yra visų bendras darbas“, – tikino D.Ulbinaitė.
Patarėja nenorėjo detalizuoti smulkmenų, tačiau atkreipė dėmesį, kad D.Grybauskaitės kalbos yra visada sukirčiuotos.
Prie proginių kalbų rašymo prisideda ir žurnalistas Mindaugas Nastaravičius, tačiau jis savo indėlio nesureikšmino: „Aš tik prisidedu prie komandinio darbo.“