Apie tokią Rusijos agresiją prieš mūsų šalį pagalvojo ir visuomenė, ir valstybė. Tačiau mums kyla ir toks pavojus, apie kurį galvojame per mažai. Tai – šiuolaikinio karo grėsmė, kuriai nesame pasiruošę ir nuo kurios mūsų neapgins net NATO.
Krymo pusiasalyje matėme visiškai kitokią Rusijos kariuomenę. Ne tą, kuri savo aukas užgriūdavo tūkstančiais aulinių, masyviais tankais, mėtydavo tonas bombų ten, kur reikia ir nereikia. Iki agresijos prieš Ukrainą rusai vis dar kariavo industrinį karą, kurio pagrindinis bruožas – masyvūs ir dideli raumenys.
Tačiau Krymo gatvėmis slampinėjantys nebylūs kariai buvo pirmasis ženklas, kad Rusijos karyba pasikeitė. Jie bando lygiuotis į Amerika, kurių karinė galybė yra ne raumenų dydis, bet greitis, netikėtumas ir meistriškumas.
Nerangi meška, kuri savo aukas bandė gąsdinti riaumojimu, talžyti plačiomis letenomis ir dusinti užgriuvusi pilvu, staiga virto klastingu smaugliu.
Turbūt žinote, kad šis roplys turi vieną išskirtinį medžiojimo būdą – hipnotizuoti savo aukas tol, kol jos pačios sulipa į skrandį.
Šiuolaikiniame kare agresorius lygiai taip pat bando užhipnotizuoti kitos valstybės visuomenę. Rusijos atveju tai yra informacinis karas, kuriame naudojama moderni propaganda ir minkštoji galia.
Informaciniai karai nėra kažkoks mistinis, mažai žinomas reiškinys ar sąmokslo teorija. Tai yra trečiosios kartos karyba, kurios svarbiausias bruožas – ne jėga užimti žemės plotus, sugriauti priešo pramonę, bet dominuoti kitos valstybės informacinėje erdvėje.
Vakarų pasaulio vyriausybės ir visuomenės yra visiškai priklausomos nuo informacijos ir technologijų. Mūsų valstybės paslaptys saugomos skaitmeniniuose archyvuose, šviesoforai ir elektrinių turbinos valdomos kompiuteriais, gynybos planai braižomi virtualioje erdvėje. Mielieji skaitytojai, pagalvokime ir apie savo kasdienybę: mes skaitome naujienų portalus, „YouTube“ žiūrime humoro laidas, parduotuvėse atsiskaitome banko kortelėmis, rašome elektroninius laiškus, kelio į nežinomą sodybą ieškome GPS prietaisais, vaikus fotografuojame išmaniaisiais telefonais.
Internetu galima ne tik sunaikinti mūsų kasdienybę ir visiškai paralyžiuoti valstybės gyvenimą – galima daryti įtaką žmonių mintims ir emocijoms.
Todėl informacinis karas nebėra tik ateities vizija. Tai – šiuolaikinė karyba, daug pigesnė nei mūšiai sunkiasvorėmis mašinomis, kurios jau yra atgyvena.
Valstybę galima paimti net neįkėlus kojos į teritoriją – tereikia užvaldyti informacinę erdvę. O tada skleisti propagandą, kuri keičia užpultos visuomenės nuomonę, mažina piliečių lojalumą ir pasitikėjimą savo valstybe, naikina pilietiškumą, keičia žmonių politines pažiūras. Kam tie tankai, jei gali žmones tiesiog įtikinti, kad prisijungti prie Rusijos yra gerai? Jei visuomenė bus taip nusiteikusi, tai užteks paskelbti referendumą arba naujus rinkimus, o paveikti žmonės išrinks tokias politines jėgas, kurios bus naudingos priešui.
Sakysite, kad visa tai – ne naujiena. Pastaruosius metus apie informacinį karą kalbama daug ir išsamiai. Sutinku. Tačiau kas iš to kalbėjimo, jei mes nedarome jokių veiksmų?
Šiandien perskaičiau mūsų Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą ir Nacionalinio saugumo strategiją. Tuose svarbiuose dokumentuose yra detaliai ir logiškai aprašyta, kaip reikia rūpintis mūsų valstybės saugumu, kokios didžiausios grėsmės kyla ir kas turėtų ginti valstybę.
Ten aprašyta viskas – nuo to, koks svarbus mūsų saugumui yra kultūrinis savitumas, gyventojų prieaugis, narkotikų kontrolė, iki piliečių ginkluoto pasipriešinimo okupantams ir draudimo stoti į Sovietų Sąjungos pagrindu sudarytas organizacijas. Ten aptarta, kokias grėsmes kelia pasikėsinimai į mūsų kalbą, kultūrą, pilietiškumą, strateginės reikšmės objektus ir panašiai. Ten nurodyta, kokios yra valstybės, kariuomenės ir piliečių pareigos ginant mūsų valstybę.
Tačiau Nacionalinėje saugumo pagrindų įstatyme nė žodeliu neužsiminta apie mūsų informacinės erdvės apsaugą! Nėra nė vieno punkto, kuriame būtų aptarta, kaip galima ginti Lietuvos visuomenę nuo žalingo priešiškos valstybės informacinio poveikio. Nacionalinėje saugumo strategijoje apie informacines grėsmes šiek tiek rašoma, tačiau tik abstrakčiai, o pastabos išmėtytos skirtinguose punktuose.
Tai reiškia, kad nacionalinį saugumą reglamentuojančiame dokumente mes neįvardiname didžiausios šiuolaikinės grėsmės – informacinio karo. Lyg jis neegzistuotų.
Taip, dokumentuose rašoma apie valstybei svarbių informacinių technologijų ir kompiuterinių tinklų apsaugą. Tačiau tai – tik viena informacinio karo sritis. Šiuolaikinėje karyboje valstybės griaunamos ne tik DDos atakomis ir skaitmeniniais virusais – valstybės griaunamos ir moderniąja propaganda, kuri žmonių smegenyse formuoja naujas mąstymo schemas, silpnina visuomenės lojalumą, pasitikėjimą, pilietiškumą, keičia politines pažiūras ir net gėrio sampratą.
Pavyzdžiui, ar kada pagalvojote, kodėl visuose antivalstybiniuose judėjimuose dalyvauja tie patys žmonės? Juos sutiksite renkant parašus prieš žemės pardavimą užsieniečiams, protestuojant prieš skalūnų dujas, kovojant su „pedofilu klanu“, su juvenaline justicija, su žmogaus teisėmis, su Europos Sąjunga. Jie ten ateina savo noru ir dauguma, matyt, yra įsitikinę, kad elgiasi teisingai.
Kodėl visos tos priešiškos idėjos užkrečia vis tuos pačius žmones?
Todėl, kad modernioji propaganda nėra tik skirtingų idėjų sklaida, kaip buvo XVI amžiuje, kai dėl žmonių prielankumo kovojo protestantai ir katalikai. Modernioji propaganda – tai mąstymo schemos, kurios per šiuolaikines technologijas paskleidžiamos informacinėje erdvėje.
Turbūt naujausias tokios schemos pavyzdys – Kremliaus vaikinų sugalvotas socialinis konservatizmas. Labiausiai fašistinė visuomenė pasaulyje staiga tapo tradicinių, šeimos vertybių gynėja, kovotoja su fašizmu ir homoseksualumu. Socialinis konservatizmas nėra tik vieniša propagandinė idėja, tai – ideologija ir pasaulėžiūra, kurią įdiegus į žmonių galvas daugeliu klausimų jų nuomonė bus tokia, kokios reikia Rusijai.
Šiuolaikiniai Kremliaus propagandistai atveria žmonių kaukoles ir sujunginėja smegenų laidelius taip, kad suformuotų naują pasaulėžiūrą, kurioje svarbią vietą užima Rusija – didžioji kovotoja už tradicines vertybes ir pasaulį be gėjų ir fašistų!
Šitie rusiški virusai pirmiausia yra nukreipti prieš mus – buvusias Sovietų Sąjungos valstybes, kurių visuomenės nėra palankios Rusijai.
Todėl apie informacinio karo socialinės srities priemones – minkštąją galią ir propagandą – mes privalome pagalvoti ir mūsų saugumą reglamentuojančiuose dokumentuose. Mes privalome ginti savo informacinę erdvę.
Pirmiausia reikėtų pradėti nuo to, kad informacinė erdvė yra mūsų strateginės reikšmės objektas, o jos saugumas – valstybei gyvybiškai svarbus klausimas. Juk šiuolaikiniame kare laisvė atimama ne tik griaunant tiltus, sprogdinant atomines elektrines, bet ir užvaldant informacinę erdvę.
Šiuolaikiniame kare saugumo garantas yra ne tik prieštankiniai RPG ir naikintuvai F-15 oro erdvėje. Saugumo garantas yra ir kokybiškos, gerai finansuojamos informacinių karių pajėgos, kurios rūpinaisi, kad į Lietuvos informacinę erdvę įriedėjusi nedraugiška propaganda gautų RPG į vikšrus.
