Dėl kunigo žmogžudystės V.Beleckas yra nuteistas kalėti iki gyvos galvos ir išskirtinį interviu davė po penkerių metų tylos. Tai, ką jis per du susitikimus, trukusius po dvi valandas, papasakojo K.Krivickui, gali sukrėsti ne tik šią bylą tyrusius žmones ir kriminalistus, bet ir kunigo artimuosius.
V.Beleckas ilgo ir, kaip galima spėti, nuoširdaus pokalbio metu, atskleidė žurnalistui kunigo nužudymo aplinkybes, papasakojo, kaip planavo kraupų apiplėšimą ir kaip susiklostė aplinkybės, kad garsaus kunigo kūnas tik po ilgo laiko buvo identifikuotas ir tinkamai palaidotas, nusikaltimas atskleistas, o žudikai nubausti.
Kalbėdamas su K.Krivicku, V.Beleckas prisipažino, kad dabar gailisi nepadaręs to, ką buvo sumanęs. Nežinodamas, kaip atsikratyti nužudyto (o gal dar tuo metu gyvo, kaip spėja ekspertai) kunigo kūno, nusikaltėliai planavo jį supjaustyti ir išmėtyti skirtingose vietose, palaidoti upės dugne. Galbūt taip jie būtų nuslėpę įkalčius. „Gal taip ir reikėjo padaryti? Gal tuomet niekas nebūtų radęs kunigo kūno“, – interviu metu atvirai svarstė V.Beleckas.
Lietuvos žmonės dar pamena šią prieš šešiolika metų Lietuvą sukrėtusią bylą – pagrobto, apiplėšto ir nužudyto kunigo kūnas buvo įvyniotas į kilimą ir su svarmenimis nuskandintas Nemune, bet kažkokiu nesuvokiamu būdu išplaukė. Nors iškart kunigo asmenybė ir nebuvo nustatyta, vėliau, jau ekshumavus jo kūną, buvo patvirtinta, jog tai – dingęs kunigas R. Mikutavičius. Tiriant šią bylą, V.Beleckas ne kartą buvo sulaikytas ir apklaustas, bet vis išvengdavo atsakomybės, trūkstant įrodymų, įkalčių, dėl netinkamo tyrimo, o svarbiausia – dėl to, kad nebuvo paties kunigo kūno. R.Mikutavičius kūnas buvo palaidotas kaip neatpažintas ir jo asmenybė nustatyta tik po to, kai patys nusikaltėliai prisipažino, jog tai ir buvo ilgai ieškotas kunigas.
V.Beleckas papasakojo tai, kas šioje byloje ne tik šiurpina, bet ir stebina neįtikėtinais fatališkais sutapimais ir net mistika. Kartą V.Beleckui, kuris net suimtas ir tardomas niekam neprasitarė apie nusikaltimo aplinkybes, o jo bendrai tuo metu irgi dar tylėjo, į areštinę buvo atvežtas garsus aiškiaregys Pranas Sabaliauskas. Ir štai jis, ne kartą dalyvavęs įvairių bylų tyrime, pradeda V.Beleckui ir tyrėjams pasakoti, kad, jo manymu, „kunigas buvo nužudytas, įvyniotas į kažką ir šiuo metu yra vandenyse. Kad vežamas jis buvo pilku automobiliu“. V.Belecką apima siaubas – juk jis vienintelis žino, jog būtent taip ir buvo, bet štai prieš jį sėdi kažkoks aiškiaregys ir pasakoja tai, ko negali žinoti. Net automobilio spalvą atspėjo (V.Belecko automobilis buvo sidabrinis) ir net kalba apie vandenis, nes kunigas ir buvo nuskandintas. Tai papasakojęs aiškiaregys išsitraukia paties pieštą nusikaltėlio portretą, matytą vizijose. Taip, aiškiaregio manymu, atrodo kunigą nužudęs žmogus. Pažvelgęs į piešinį, V.Beleckas atpažįsta... save. Tiesa, jaunesnį ir ne tokį apšepusį, koks jis buvo areštinėje. „Ne, nepažįstu šio žmogaus“, – sako apstulbęs V.Beleckas, o policininkai, taip ir nesupratę, kad aiškiaregys buvo teisus ir netgi nupiešė V.Belecką, išvažiuoja.
„Aš niekada netikėjau tokiais dalykais, jokiais aiškiaregiais ir panašiai, bet tąkart labai išsigandau, kad mane demaskuos kažkoks ekstrasensas. Laimei, tąkart taip neįvyko“, – prisimena nusikaltėlis. Kitą kartą, vėl sulaikytas dėl įtarimo prisidėjus prie kunigo dingimo, V.Beleckas prisiminė areštinėje supanikavęs, kad kišenėje turi iš nužudyto kunigo pavogtą auksinę grandinėlę su pakabučiais, pagal kuriuos galima atpažinti savininką. Išsigandęs, kad bus apieškotas ir demaskuotas, V.Beleckas, eidamas areštinės koridoriumi, suvyniojo pakabučius į popierių ir įmetė į areštinės šiukšlių dėžę. O grandinėlę pasiliko. Tąsyk jam irgi pavyko išsisukti nuo kaltinimų.
Kartą tardomas V.Beleckas vėl vos nepradėjo pasakoti nusikaltimo aplinkybių ir vos neprisipažino. Jo teigimu, tardymo metu jis buvo daužomas ir smaugiamas. Išsigandęs, kad gali mirti, V.Beleckas ėmė rėkti: „Ne taip viskas turėjo būti, ne taip pasisuko.“ Policininkai jį paleido, nes nesuprato, kad tai – prisipažinimo pradžia. Ir vėl V.Beleckas išsisuko. Byla buvo išaiškinta tik tuomet, kai buvo suimtas vienas V.Belecko bendrų, kuris, pritrūkęs pinigų, pabandė parduoti kunigo medalį. Tada buvo sulaikytas ir už grotų pasodintas ir pats nusikaltimo organizatorius V.Beleckas.
Tiesa, V.Beleckas ir tąsyk sugebėjo pabėgti nuo jį sulaikiusių pareigūnų. Tąsyk tyrėjas Olegas Travkinas paleido V.Belecką, o garsusis nusikaltėlis K.Krivickui prisipažino, jog už šią paslaugą su išsiblaškiusiu pareigūnu buvo dosniai atsiskaityta. Laimei, jau kitą dieną nusikaltėlį sulaikė kiti Kauno policininkai. K.Krivickas teigia, kad V.Beleckas jam pasirodė esantis toks, koks buvo laisvėje – „su keturgubu dugnu“. Žurnalistą nustebino nusikaltėlio pasakojamų aplinkybių nuoseklumas, detalės, kad jis visiškai nesipainiojo prisipažindamas. „Arba jis man papasakojo tiesą, arba tą tikrovę, kuria ir pats yra labai gerai įtikėjęs“, – sakė K.Krivickas.
Laidoje svarbiausia, K.Krivicko nuomone, atskleista aplinkybė – atskleista paslaptis, kur dingo kunigo milijonai. V.Beleckas pasakojo, kad jis buvo pavogęs iš kunigo dokumentus, įrodančius, kad R.Mikutavičius Šveicarijos banke Varšuvos filiale laikė dviejų su puse milijonų dolerių indėlį. V.Beleckas planavo, jog kunigas sumokės išpirką už pagrobtas antikvarines vertybes, deja, nusikaltėliai kunigą nužudė.
Ar tariami kunigo milijonai ir šiandien guli saugiame banke? Galbūt V.Belecko pasakojimas sudomins pareigūnus ir kunigo artimuosius? Visas išskirtinis interviu su V.Belecku – jau rytoj, gegužės 1-ąją, 21.00 val. laidoje „Nusikaltimas ir bausmė“ tik per „Lietuvos ryto“ televiziją
Laidos „Nusikaltimas ir bausmė“ transliaciją ir visų praėjusių laidų įrašus galite žiūrėti internetinės „Lietuvos ryto“ televizijos puslapyje https://tv.lrytas.lt.
