Tokie sovietinės isterijos šaukliai kaip A.Paleckis, ar sovietinio mąstymo iškankinti isterikai, kaip J.Panka emigracijos baubo vėzdais gina bet kokią jiems į galvą ateinančią nesąmonę. Bestuburė vyriausybė ir besmegenė tamsuomenė paklusdama jiems lyg avių banda tik pritardama mekena. Daug triukšmo, o rezultatas – viduramžių šalies įvaizdis ir visiškas neatsparumas tikrų priešų propagandai.
Įtikinėjimai, jog geriausia nuo emigracijos Lietuvą apsaugos kova prieš Europą švelniai tariant prieštarauja sveikam protui – neteko girdėti, kad emigrantai bėga nuo Europos į Burkina Fasą. Ir pats emigracijos baubas neskirtas protingiems. Turintys galvą žino – dabartinė emigracija, tai raktas į ateities Lietuvos klestėjimą.
Tiesa, yra viena sąlyga – tas raktas suveiks tik jei suprasime, kaip dabar juo naudotis. Ir pasidaro graudžiai liūdna, kai pamatai, kiek nedaug žmonių tai suvokia.
Statistika išties gali gąsdinti. Reikjaviko, Londono ir Čikagos gatvėse girdima lietuvių kalba verčia susimąstyti. Gal išties baigiame išsilakstyti iš „skurdo Lietuvos“? Vėlgi – grūstis naktiniuose Vilniaus baruose lyg ir prieštarauja abiem teiginiams.
Na, gerai, Naujosios Akmenės daugiabučiuose dabar gyvena tik virtualūs rusai ir arabai. Tačiau ranką prie širdies pridėję pasakykite – namai tušti, nes žmonės bėgo iš Lietuvos ar, vis tik, iš Naujosios Akmenės?
Aišku, ieškantys geresnio gyvenimo, svajonių išsipildymo, didesnio atlyginimo ar turtingesnio vyro tautiečiai išvyksta. Tik ar negalima būtų tos tragedijos paversti pasididžiavimu tiesiog pakeitus požiūrį?
Vytautas Didysis patraukęs link Juodosios jūros irgi išvyko. O minia lietuvių su juo ten ėjusių ten ir liko. Bet nevadiname to tragedija. Atvirkščiai – giriamės. Tik dėl to, kad vyko ten ant arklio, o ne „Ryanair“ lėktuvu? Ar dėl to, kad laikinai prikabino toms vietoms seniai nebetaikomą kitą vardą?
Tad nustokime save ir aktyviuosius tautiečius vanoti už tai, kad bėga ar emigruoja, o pasidžiaukime, jog stumia aptingusius europiečius ir tempia namo ten uždirbtą grobį, keldami Tėvynės ekonomiką (ar bent privačios medicinos pajamas).
Kai pamačiau kiek žmonių susirinko į A.Mamontovo koncertą Švedijoje Skonės regione vidury laukų įsikūrusiame lietuvių restorane „Gunestorps gard“, nė nenustebau, jog gretimoje bažnyčioje mišios vyko lietuviškai.
Ar dėl to liūdėsime mes, ar Švedijos karūna, priklauso tik nuo mūsų pačių ir, aišku, valstybės požiūrio į išvykusius nukariauti Europos tėvynainius. Jei jau taip skauda, pakeiskime žodį „emigracija“ žodžiu „užkariavimas“ ir bus saldžiau.
Iškart noriu pažymėti, apie tuos kurie iš Lietuvos pabėgo, nes kitur nusikaltimus daryti yra pelningiau, nes iš toli keikti savo šalį patogiau, nes kažkur nešvariu kūnu dvokiantiems apsileidėliams už žemiausios kvalifikacijos darbą numeta didesnį apgraužtos kulšies gabalą negu čia, aš nė nekalbu. Tokių išvykimas yra lyg Dievo dovana mums, norintiems švaresnės ir geresnės Tėvynės.
Tad kodėl kai emigruoja tie, kurie ir Lietuvoje būtų reikalingi, vis tiek turime džiaugtis? Ogi todėl, kad jie neemigruoja – jie išvyksta ieškoti. Ir nesvarbu ką tikisi rasti – mums visų pirma svarbu ir vertinga, ką ten randa.
Visi tie darbštūs, valingi ir energingi tautiečiai, kurie dantimis ir nagais kabindamiesi į kiekvieną galimybę sugeba daryti neįtikėtinas karjeras svetimuose kraštuose, užima geras darbo vietas, sulaukia pagarbos už profesionalumą, realizuoja paprastąją žmogišką svajonę apie gerus namus ir laimingus vaikus, pasaulyje randą žinias ir patirtį.
Virsta tais, kurie jau turi ne tik norus, bet žinias, kaip tų norų pasiekti. O kai jau yra žinios, padėtis ir pinigai, po truputį ateina suvokimas, kad taip pat aršiai siekiant daugelį dalykų galima pasiekti ir Lietuvoje.
Supratimas, kad norvegiška alga gali neatpirkti poreikio taikytis prie svetimų papročių, kalbos ir niūrių orų. Yra daugybė pavyzdžių, kuomet sėkmė skeptišką emigrantą pavertė Lietuvos patriotu, kuris grįžta ir parveša mums brangiausių lauktuvių – žinojimą.
Žinojimą, kokie turi būti santykiai tarp viršininko ir pavaldinio, kad būtų pasiekiami efektyviausi rezultatai, žinojimą, kaip parduoti prekę vienos ar kitos šalies žmonėms, žinojimą, kiek išties pastangų kainuoja laisvė, kultūra ir švarios laiptinės, žinojimą, kaip jaustis išdidžiu ir save gerbiančiu, vadinasi laisvu, žmogumi. Visą tai, ko kitos šalys mokėsi šimtmečius, emigrantai mums pateikia ant lėkštutės.
Taigi, džiaugiamės jais, skatiname užsienyje kuo garsiau kalbėti apie savo nuostabią gimtinę, ten užmegztus darbo santykius išnaudoti mūsų šalies interesų atstovavimui? Gal remiame kuo išgalėdami šiuos Lietuvos ambasadorius, o Lietuvoje jų padedami diegiame moderniausias ir geriausias patirtis, kad efektyviau išnaudotume veržliųjų potencialą čia?
Ne. Su emigracija mes kovojame. Aršiai ir dviem frontais. Viename, kur stabdome išvažiuojančius, mūšius vis pralaimime. Užtat antrame, kur atstumiame norinčius grįžti, sekasi puikiai.
Vertingų mūsų emigrantų grįžimas ir vertingų imigrantų iš užsienio įsileidimas mechaniškai yra labai panašūs – ir vienus ir kitus reikia kviesti bei vilioti, o ne gąsdinti ir riboti. O ką darome mes?
Lietuvos pilietybė jau seniai nebe galimybė žmogui, kuris šiai šaliai reikalingas, atiduoti jai kuo daugiau savęs. Tai – keršto įrankis. Pagimdei vaiką kitur, nori jam suteikti alternatyvą, tegul užauga nors Einšteinu – neatsisakęs kitos, mūsų pilietybę matys kaips savo ausis. Tegul mažytė JAV taip vilioja geriausius – didingai Lietuvai geriau pajuodęs nuo purvo, kad tik ne tamsesnis iš prigimties.
Ir užsičiaupkite tie, kas sakote, kad pašalpų patriotai nėra geriausia ką turime. Jie yra patys reikalingiausi besiveržantiems į valdžią! Jei esi valdžioje – primeti kelis litus, jei opozicijoje – pažadi, kad primesi daugiau, ir jie tavo. Nei tau aiškintis, kodėl neturi jokios programos, nei gintis nuo pašaipų, kad kalbi kliedesius – svajonių elektoratas ir leniniečiam, ir „hitleriečiams“. O visokių gudrybių užsieniuose išmokę čia įsipaišo ne geriau negu Putino planuose.
Ir kas iš tos emigracijos politikos lieka nuvalius egoizmo ir kvailybės nuosėdas? Nieko. Normalus ieškančių žmonių judėjimo procesas, kurį, kai tik čia bus sureguliuota elementari ekonominės veiklos logika, savaime sustabdys ir pasuks priešinga linkme paprasčiausias gimtinės ilgesys. Baikime kalbėti apie emigraciją – kalbėkime, kaip tobulinti savo darbo santykius ir mokslo sistemą.
Neverskime mokėti nesąžiningų mokesčių ir nedalinkime nepelnytų pašalpų, nustokime nusikaltėlių žmonas vadinti poniomis, o pinigų švaistymą „įsisavinimu“, gerbkime tuos kurie dirba, o ne tuos kurie užima darbo vietą ir ima. Nustokime kovoti su tuo, kas mūsų gyvenimo neįtakoja ir nebetylėkime apie tai, kas įtakoja… Žodžiu, gyvenkime patys taip, kaip norime gyventi ir tie, kurių mums reikia grįš. Dar geriau – tie kurių labiausiai reikia, atvyks.
Ir tai nėra patarimai abstrakčiai valdžiai. Tai sąlyga mums visiems, nes, galiausiai, tik mes ir esame valdžia. Būtent to ir moko mūsų išvykėliai, kurie savo akimis matė, kad pelkė virsta pieva tuomet, kai jos gyventojai kovoja ne prieš kažkokius imigrantus, gėjus ar „w“, o prieš tuos, kurie tokiai kovai švaisto šalies gerovei galinčias pasitarnauti lėšas bei laiką.
Lietuvą išlaikyti tamsoje norintys bijo emigracijos? Todėl ir sakau, kad tai ne baubas, o gėris. Todėl ir didžiuojuosi tais, kurie geriau negu kardu ima pasauli savo lietuvišku darbštumu bei valia. Tais, kurie pasisemia iš to pasaulio patirties.
Ir tas mūsų šalies verslas, kuris jau pradėjo lipti iš vietinės ar rusiškos balutės į didįjį pasaulį, suprato kokie reikalingi jam pažinę vieną ar kitą šalį lietuviai. Mato tai ir specialistai iš tų šalių:
„Aš matau, kad Lietuva po dešimtmečio aplenks mus. Nes jūs alkanesni, o mes – sotūs ir aptingę. Dėl to ir jūsų emigrantai čia daug pasiekia. Ir nebijokite, kad žmonės išvažiuoja – jie grįš. Iš Airijos kadaise išvažiavo milijonai, o dabar tai išsivysčiusi ir efektyvi šalis. Ir jūsų emigrantų patirtis tik prisidės prie greitesnio Lietuvos augimo“, – sakė Kopenhagoje kalbintas kompaniją „Alna“ konsultuojantis garsus IT rinkodaros specialistas Frijof Lind.
Ir tegul neatleidžia man paleckiai bei pankos, tegul niršta naujas lėšas kovai su emigraciją „įsisavinti“ planuojantys valdininkai, bet juo aš tikiu labiau negu jų apokaliptinėmis teorijomis ir stalininės „tvarkos“ ilgesiu.
