Jei paskyrimas bus patvirtintas, į Maskvą važiuos veteranas (JAV diplomatinėje tarnyboje nuo 1972 metų), dabar atšaukiamas iš pensijos, paties stambiausio kalibro buvusios Sovietų Sąjungos specialistas, Johnas F.Tefftas. Jo pirmasis ambasadoriaus postas buvo ne kitur, o Vilniuje, 2000 - 2003 metais. Jis Lietuvoje dirbo tuomet, kai mūsų šalis dar tik ruošėsi narystei NATO, ir kai toji narystė dar nebuvo garantuotas dalykas.
Tai dar ne viskas. Maža to, kad švelnių žodžių nesirenkantis J.F.Tefftas buvo laikomas asmeniniu prezidento George'o W.Busho pasirinkimu, kai jį paskyrė dirbti į Lietuvą – šis diplomatas kelerius metus buvo antrasis žmogus JAV ambasadoje Maskvoje.
Įsiklausykite: Lietuva, Gruzija, Ukraina. Tai lyg keiksmažodžių rinkinys bet kuriam patriotiškai nusiteikusiam Kremliaus veikėjui. Jau dabar Rusijos propaganda spirga, kad JAV drįsta net pagalvoti siųsti į šventą Rusijos žemę tą patį žmogų, kuris vilko Lietuvą į NATO, palaikė „Gruzijos agresiją Pietų Osetijoje“ (taip Kremlius vadina Gruzijos dalies atplėšimą) ir, o Dieve, buvo ambasadorius Ukrainoje, kai ukrainiečių fašistai, ekstremistai ir kiti Lietuvoje ruošti samdiniai ruošė ten savo niekingas avantiūras.
Baisesnis pasirinkimas Maskvai būtų nebent koks nors Johnas R.Boltonas, buvęs JAV ambasadorius Jungtinėse Tautose, niekada nesirinkęs taikaus kelio, kai galima buvo trinktelėti kumščiu.
Laukiamas naujo pasiuntinio Maskvoje pasirinkimas yra kaip tas momentas bet kuriame veiksmo filme, kai po lėtos pažangos ir erzinančių derybų su grobikais kadre pasirodo pavargęs, kiek susiraukšlėjęs, nesiskutęs, nelabai švariais marškinėliais specialiųjų pajėgų veteranas (pagrindinis filmo veikėjas) ir tada piktadariams pasidaro riesta, nes jis nenaudoja automatinio šautuvo tik tais retais atvejais, kai geriau tinka grantsvaidis. Tiesiog jis taip pratęs dirbti.
Nedarykite klaidos: ambasadoriaus postas Šaltajame kare visą antrąją XX amžiaus pusę buvo svarbesnis, nei gali pasirodyti. Tiek sovietų ambasadoriai Vašingtone, tiek JAV pasiuntiniai Maskvoje niekada nebuvo tik aktoriai, įgarsinantys gaunamas telegramas iš savo užsienio reikalų žinybą.
Nuo pat krizės, kilusios dėl sovietinių raketų Kuboje 1962 metais, kai JAV ir Rusija buvo prie trečiojo pasaulinio karo slenksčio, iki Jacko Matlocko, paskutinio JAV pasiuntinio Sovietų Sąjungoje, žmogus šiame poste dažnai turėdavo daugiau sprendimo teisių, nei tie, kas jį ten paskyrė.
Kodėl JAV administracija, iš pradžių žaidusi žaidimus su rusais, kalbėjusi apie „santykių pradėjimą iš naujo“ (beveik kaip Marijono Mikutavičiaus dainoje apie tris milijonus, „pabandom iš naujo“), kažkurį laiką išvis apsimetusi, kad Rusija yra lyg ir antrarūšis dalykas, dabar vėl atsidūsta, atrakina ginklinės duris ir nupučia dulkes nuo senų, išbandytų, ir niekada nepavedusių ginklų, dulksvai blyksčiojančių tamsiai melsvu plienu?
Per visą Šaltąjį karą dažnai taip būdavo. Geraldas Fordas, JAV prezidentas 1974-1977 metais, iš pradžių pasisakė už bandymus draugauti su Maskva, bet širdis greit kietėjo nuo bandymų kalbėtis su senstančio Leonido Brežnevo režimu kaip su civilizuotais žmonėmis. Po jo atėjusio demokratų prezidento Jimmy Carterio laukė ta pati transformacija – nuo manančio, kad mielais žodžiais ir geru pavyzdžiu galima daug pasiekti, iki nelabai kantraus ir skeptiško kietų priemonių šalininko.
Ir jau tik Ronald‘as Reagan‘as nuo pat savo darbo prezidento poste pradžios žinojo, kas yra kas, ir vadino Sovietų Sąjungą „blogio imperija“, ir juokavo prieš laidą prie įjungto radijo mikrofono apie tai, kad Sovietų Sąjunga kaip šalis jau uždrausta ir mes pradėsime ją bombarduoti už penkių minučių. Kad ir kaip būtų keista, bet kai prasidėdavo šiurkštumai, Kremliaus šeimininkams geriausiai sekdavosi ateiti į protą ir apgesinti instinktus.
Todėl numanomas naujasis JAV pasiuntinys Maskvoje, į ambasadorius kažkada įšventintas Vilniuje, yra gražus gerų naujienų Lietuvai tęsinys: pirma buvo amerikiečių kareiviai oro uoste Šiauliuose, dabar – kietas diplomatas Rusijoje, netikintis pasakomis apie gražų sugyvenimą su pasiutusiu lokiu (balalaika nešinu), ir apie bendras vertybes, o puikiai pažįstantis Lietuvai grasinančią šalį ir rekomenduosiantis elgtis atitinkamai.
Tai nereiškia, kad B.Obama daugiau niekada neparodys dvejonių ir silpnumo. Visko gali būti. Tačiau dabar viskas eina teisingu keliu: V.Putinas bent jau vėl išmokė galingiausią pasaulio valstybę vėl skirti priešus nuo savų.