Pamiršusiems šią vaikystėje girdėtą pasakaitę vertėtų paklausyti R.Baškytės patarimo. Juolab, kad joje irgi kalbama apie šiurpius nutikimus Lietuvos miškuose ir paskesnius tyrimus.
Kartą senelė išleido vištelę ir gaidelį į girią riešutauti. Gaidelis įsilipo į lazdyną, sviedė vištelei riešutų kekę ir išmušė jai vieną akelę. Sviedęs antrą kekę, sužalojo ir kitą. Kas kaltas, kad vištelė liko akla ? Ogi niekas.
Gaidelis supykęs svaidėsi riešutais todėl, kad lazdynas palinko. Jį pagraužė išdykusi ožka, kuriai senelė ėdalo nesumaišė. Pastaroji teisinosi, kad buvo sumaišiusi, bet kiaulė tą ėdalą lyg tyčia surijo. Sušlamštė nelaboji iš apmaudo, nes vilkas nusinešė jos paršiuką.
Tokiomis pasakomis močiutės migdo vaikus. Negi R.Baškytė jas seka ir aplinkos ministrui Valentinui Mazuroniui - politikui, kovojančiam už tvarką ir teisingumą ? Gerai, kad ministras neužsnūdo - pareikalavo ištirti Smiltynėje kilusio gaisro priežastis, nustatyti kaltininkus.
Aplinkos viceministro Lino Jonausko vadovauja komisija tris savaites aiškinosi, ar VSTT mėgino užbėgti už akių miško gaisrui unikaliame draustinyje. Pikti balsai klegėjo, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direkcija, kuriai vadovauja geografė Aušra Feser, jį prasnaudė.
Išvados jau žinomos, tad R.Baškytė ir A.Feser už nepakankamą valstybės saugomų teritorijų kontrolę, KNPP miškotvarkos projekto užduočių ir priešgaisrinės apsaugos reikalavimų ignoravimą greičiausiai neišvengs drausminių nuobaudų. Net keista, kad abi šios valdininkės vis sėdi savo kėdėse - kitur po tokio masto incidentų tarnybų vadovai atsistatydina iš pareigų neraginami.
Paaiškėjo, kad Generalinė miškų urėdija prieš mėnesį visus miškininkus net raštu buvo įspėjusi apie padidėjusį gaisringumą, nurodė, kada įjungti automatinę gaisrų stebėjimo sistemą. Be kita ko, šį raštą pasirašė ir VSTT vadovė R.Baškytė. Visi reagavo, tik degių kalnapušių apsupti Neringos aplinkosaugininkai, kuriems labiausiai reikia bijoti miško gaisrų, nepabudo iš žiemos snaudulio.
Tą dieną pirmieji gaisrą Smiltynėje pastebėję Kretingos miškų urėdijos darbuotojai negalėjo susisiekti su parko budėtojais - skambinant nurodytais telefonais, niekas neatsiliepė.
Neatsiliepė todėl, kad A.Feser pernai tik gegužės pradžioje buvo gavusi įsakymą dėl priešgaisrinės miškų stebėsenos organizavimo. Pamaniusi, kad niekas nepasikeis, iš anksto suplanavo darbus taip, kaip ir pernai. Po to persigalvojo, nutarė budėjimus paankstinti, pakeisti darbo grafikus. Tačiau pinigai budėtojams, kurių nespėta įdarbinti, buvo numatyti tik gegužei – niekas nedirbo.
Kretingos miškų urėdijai užfiksavus pirmuosius ugnies Smiltynėje židinius, į gaisravietę išskubėjo tik vienas KNNP automobilis „Toyota“. Kiti parko darbuotojai, kai jų labiausiai reikėjo, negalėjo gesinti įsiplieskusių gaisro židinių - prieš vasaros sezoną jie buvo išleisti skiepytis nuo encefalito. Kol visi susirinko, kol sugraibė gesinimo inventorių, kol išvažiavo, ugnies lavina medžių viršūnėmis jau grėsmingai skriejo Juodkrantės link.
Atskubėję ugniagesių automobiliai greitai liko be vandens – vienintelio Kuršių nerijoje esančio tiekimo punkto siurbliai neveikė. Prie marių neprivažiuosi, artimiausias prieinamas vandens šaltinis – Gintaro įlanka Juodkrantėje. Po ankstesniojo gaisro Smiltynėje buvo parengtas miškotvarkos projektas, kuriame numatyta įrengti dešimt tokių vandens tiekimo punktų. Jų iki šio nėra.
A.Feser galbūt nepastebėjo pranešimo apie gaisrų pavojų, pagalvojo, kad per kelias dienas nieko bloga neatsitiks. Šiai tik metus parko direkcijai vadovaujančia valdininkei dar stinga kovos su miškų gaisrais patirties ir žinių. O R.Baškytė ką veikė – turbūt nesitikėjo, kad KNPP direkcija numos ranka į urėdų ir jos nurodymus. Šaltakraujiškai sėdėti ant sauso parako statinės ir laukti, kol kiti iš šalies tau praneš, kad greitai išlėksi į orą, gali tik labai narsūs žmonės nutrūktgalviai.
Gaisro priežasčių tyrėjams kilo pagrįstų įtarimų, kad A.Feser irgi mėgsta sekti pasakas – KNPP vadovė negalėjo pateikti raštiškų įrodymų apie pakeistus budėjimo grafikus, kitokią saviveiklą. Valstybė saugomose teritorijose už kiekvieną šapą atsakingi aplinkosaugininkai dabar įrodinėja, kad gesinti gaisrus Kuršių nerijoje - ne jų, o Priešgaisrinės apsaugos departamento rūpestis ir pareiga.
Tautosakos gerbėja R.Baškytė nesistebi, kad kankorėžiai skrieja į jos pusę - esą Lietuvoje įprasta dėl visko kaltinti institucijų vadovus. Jos nurodymų nevykdžiusios A.Feser kaltės dėl UNESCO globojamą teritoriją nusiaubusio gaisro VSTT vadovė taip pat neįžvelgia. Maža to, R.Baškytė pareiškė, kad atleidus iš pareigų A.Feser, Kuršių nerija patirtų daugiau žalos nei per gaisrą.
Sunku patikėti pasaka, kad A.Feser yra viena labiausiai vertinamų valdininkų Lietuvoje. Žala dėl Smiltynėje išdegusių plotų siekia 45 mln. litų, išlaidos gaisravietei sutvarkyti ir miškams atkurti įvertintos 1,59 mln. litų. Dar 36,4 tūkst. litų atsiėjo miško gaisro gesinimas. Kokio valstybės tarnautojo paslaugos vertinamos tokiais pinigais? Prezidentė Dalia Grybauskaitė uždirba mažiau.
KNPP specialistai skaičiavo tik savo išlaidas, o jų būta ir daugiau. Malšinti žaibiškai plitusio gaisro į Smiltynę iš visos Lietuvos suplūdo ugniagesiai, kariškiai, pakelti sraigtasparniai, keltais plukdyti ekskavatoriai. Suskaičiavus visas gelbėjimo operacijos dalyvių išlaidas, nuostolių suma gerokai padidėtų. Tik vieno per gaisrą smėlyje įstrigusio ir supleškėjusio gaisrininkų automobilio kaina - 800 tūkst. litų.
Kaip po tokių išvadų elgtis V.Mazuroniui ? Ministrui nebeliko nieko kita kaip tik mesti į ringą baltą rankšluostį – pripažinti, kad VSTT ir KNPP direkcijos darbuotojai nesugeba tinkamai prižiūrėti jiems patikėto valstybės turto - Kuršių nerijos miškų. Nepasimokyta iš skaudžios praeities, kai beveik toje pačioje vietoje kilęs didžiulis gaisras sunaikino dar didesnį 230 hektarų ploto mišką.
Kuršių nerija - vienintelė Lietuvos teritorija, kur girininkijas valdo nacionalinio parko direkcija. Mat R.Baškytei kažkada pavyko įrodyti, kad čia geriau viską sutelkti aplinkosaugininkų rankose. Šimtametėmis kalnapušėmis apžėlusioje Neringoje miškai, kopos ir palvės sudaro 96 proc. visos draustinio teritorijos. Kalnapušes reikia naikinti, kad gaisrai nenušluotų ir miškų, ir gyvenviečių.
Apie tai seniai kalbama, tačiau persenusias kalnapušes pradėta kirsti tik dabar. Blogiausia, kad mažinant etatus, nebeliko girininkų, jau nekalbant apie miško prižiūrėtojų brigadas – kirtėjai samdomi organizuojant klampius viešuosius konkursus. Girininko šeimoje išaugęs Neringos meras Darius Jasaitis VSTT veiklą Kuršių nerijoje įvertino kaip "miškininkų genocidą". Kurorto vadovas šiurpsta žvelgdamas į Preilos miškus - užsiliepsnotų vėjuotą dieną, ugnis nusiaubtų ir Nidą.
Turbūt ir V.Mazuronis jau suvokia, kad reikia kažko griebtis. Kitaip virš gražiausio Lietuvos pajūrio karūnos perlo, įgijusio pasaulio paveldo vertybės statusą, vėl gali suplasnoti raudonas gaidys. Generalinei miškų urėdijai pavesta rengti Vyriausybės nutarimą dėl trijų KNPP girininkijų perdavimo profesionaliems miškininkams - jie akylesni, geriau išmano, kaip tvarkytis giriose. Kuršių nerijos miškais greičiausiai teks rūpintis Kretingos miškų urėdijai.
Protingas, bet gerokai pavėluotas sprendimas dėl KNNP miškų perdavimo patikėjmo teise Generalinei urėdijai - riešutėlis į akį ilgametei VSTT vadovei R.Baškytei, net po antrojo Smiltynę nusiaubusio gaisro nematančiai savo atsakomybės, pilstančiai iš tuščio į kiaurą: "imsimės realių žingsnių, kad sumažintume pasikartojimų, miškų negalima perduoti skubotai". Kretingos miškų urėdas Antanas Baranauskas jau viską paskaičiavo - Kuršių nerijoje sugriautai miškų priežiūros infrastruktūrai atkurti, būtiniausiems darbams, valdymo išlaidoms per metus prireiks apie 2 miljjonų litų.
Dėl R.Baškytės veiklos pradėtas tarnybinis patikrinimas sujaudino dar vieną Kuršių nerijos mylėtoją - Seimo Aplinkos komiteto narę Aureliją Stancikienę. Šios žodžio kišenėje neieškančios politikės kalbos primena kitą lietuvių liaudies pasaką – apie piktąją pamotę raganą, engusią našlaitę Sigutę, o paskui gundžiusią ją peržengti slenkstį, kad nugarmėtų į rusenančių žarijų duobę. Buvusiai Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos vadovei A.Stancikienei atrodo, kad R.Baškytė - daugeliui neparanki, nes jos pozicijos dėl valstybės saugomų teritorijų plėtros nesutampa su kai kurių politinių partijų interesais. Kažkoks elitas, neva pasinaudojęs susiklosčiusia situacija, dabar stumia VSTT vadovę į žarijas - negali jai atleisti už draustiniuose nugriautus namukus.
Kažkada regėjusi, kaip liepsnų kamuoliai ritasi kalnapušių miškais, A.Stancikienė neabejoja, kad ir šis gaisras buvo sukeltas tyčia, siekiant pakenkti R.Baškytei – esą ugnies židiniai buvo parinkti labai profesionaliai, pagal į vėjų kryptį. Padegėjai, aišku, žinojo ir tai, kad miškų stebėjimo kameros tą diena neveikė. Nieko nauja - panašias sąmokslo teorijas apie nesugaunamus padegėjus keršytojus buvusi architektė restauratorė A.Stancikienė skleidė ir po pirmojo gaisro Smiltynėje. Naujoji R.Baškytės statytinė A.Feser išdegusių miškų gailiąja rauda irgi nelaisto – ugnis padarė tai, kas, anot jos, buvo numatyta. Miško paklotė išdegė, bet stambesni gyvūnai spėjo pasprukti. Mažiau darbo persenusių kalnapušių kirtėjams, nacionalinio parko pajamos pardavus degėsius biokuro gamintojams netgi viršys gaisravietės tvarkymo išlaidas.
Kas nutiks, jeigu už Kuršių nerijos grožį ir saugumą atsakingi, bet nudegti nebijantys valdininkai, pasitelkę politikus, toliau šeimininkaus valstybės saugomos teritorijos miškuose kaip savo kieme? Miškotvarkininkai, mokslininkai gal ir žino. Gaisro priežastis tiriantys Klaipėdos apygardos prokurorai nepasakys, jie ieško tiesioginių kaltininkų - padegėjų maniakų.
R.Baškytės pamėgtos pasakos apie riešutautojus pabaiga jautresniems mažyliams išspaudžia ašarą - besiginčijant, kas kaltas dėl chuliganiško gaidelio išpuolio miške, vilkas nusinešė paskutinįjį senelės paršelį.
