Nežiūrint to, jog minėtas pokalbis buvo privatus, pasigirdo balsų smerkiančių princo beprecedentinį atvirumą, o kai kurie britų politikai tiesiog paaiškino, kad dėl tokio liežuvio nelaikymo princas Charlesas privalėtų atsisakyti sosto įpėdinio teisių. Net BBC netikėtai paskelbė, kad šis incidentas neva užtraukė diplomatinę gėdą Londonui ir papiktino Maskvos diplomatus.
Didžiosios Britanijos karališkoji šeima laikosi nesikišimo į politiką principo, tačiau tai nereiškia, kad šios šeimos asmenys yra labiausiai nelaisvi žmonės pasaulyje, neturintys net teisės į savo privačią nuomonę, - jeigu būtų taip – tai konstitucinės monarchijos idėją simbolizuotų užsiūtos burnos ar nupjauto liežuvio vaizdinys.
Kita vertus, šis prasimušęs į paviršių incidentas byloja apie labiau giluminės problematikos duotybę ir suteikia progą pakalbėti apskritai apie garbės ir politikos santykį, leidžia pabandyti įvertinti tuos išskirtinius atvejus, kai net liberaliosios demokratijos sąlygomis Karalius gali ar net privalo tapti politiku. Iš kitos pusės žiūrint, atkreipia dėmesį dar ir tai, kad princo Charleso pasisakymas susilaukė nepalyginamai aršesnio Maskvos pasipiktinimo nei kitais panašias atvejais, kai tą patį kalbėjo taip pat labai garsūs žmonės, politikai ir ne politikai.
Mano kuklia nuomone, minėtasis princo pasisakymas užtraukė Didžiosios Britanijos Karūnai ir visai šaliai nenuplaunama šlovę, nežiūrint visų bandymų dabar nugrandyti prasimušusios spindulingos garbės pėdsakus. Atsitiktinai prasisunkusi į viešumą Karališkosios šeimos nario nuomonė tik dar labiau sustiprino pirmapradę intuiciją, kad monarchija visados apsimoka (paradoksas) kaip garbės jausmo manifestacija, kaip savotiška garbės institucionalizacija, nežiūrint to, kad iždui tai būna papildomas apkrovimas.
Kaip atrodo, būtent F.Nietzsche sugebėjo labiausiai detalizuotu pavidalu išryškinti tą aplinkybę, kad kai kurie mūsų moderniosios visuomenės iškovojimai slepia savyje šešėlinę pusę. Pasak F.Nietzsche, visų sveikintinas luomų panaikinimas be visa ko kito reiškia tai, kad tokiu būdu buvo sugriauta vertybių hierarchija, apskritai vertybių gyvastingumo socialinė bazė.
Garbės jausmas buvo svarbiausioji aukštesniųjų luomų vertybė, tačiau ir žemesniųjų luomų luominės savimonės atsparos tašku buvo vienokios ar kitokios vertybinės nuostatos, luomas in corpore buvo vertybės gynybinis žiedas, vertybių realaus prasiskverbimo į socialinį audinį ir dinamiškos jų pulsacijos trajektorija.
Taigi luomų panaikinimo galimas šalutinis produktas modernioje visuomenėje yra nulinio vertybinio laipsnio žmogaus tipažo susiformavimas (tai galima, bet nebūtina išdava, nes daugelį praradimų moderniųjų laikų žmogus išmoksta kompensuoti pasigamindamas protezus), beluomio žmogaus, vertybinę tuštumą bandančio užpildyti lipimu į viršų per kitų galvas, veiklos išplitimas. Dar daugiau, - F.Nietzsche tokį beluomį žmogų prilygina indų „neliečiamojo“ kastai, šalia kurio būti neva yra pražūtinga sielai ir kūnui, nes, kai byloja senosios Indijos kastų doktrina, neliečiamasis užnuodija orą, žemę ir vandenį.
Jeigu kažkam tokie priminimai pasirodys pernelyg archajiški, prasilenkiantys su laiko dvasia, pabandykite įsivaizduoti tai, kaip jaustumėtės pasodintas šalia „žmogaus“, kuris, tarkime, suspardė nėščią moterį, prievartavo vaikus, nužudė tėvus, apiplėšė brolius ir seseris.
Princo Charleso atviravimo istorijai pikantiškumo dozę priduoda tai, kad pastarasis išplatino Atsiprašymo laišką Rusijos žmonėms, kuriame tai, ką kalbėjo Kanados pilietei, čia pasako dar aiškiau ir raiškiau. Pagal savo turinį tai - Užuojautos laiškas Rusijos žmonėms. Čia Didžiosios Britanijos sosto įpėdinis pripažįsta, kad Putinas yra Putinas, o ne Hitleris, tačiau problema esą yra ta, jog V.Putinas vis dažniau elgiasi kaip Hitleris. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, tai aukščiausias ironijos pilotažas.
Yra dar kita įdomi aplinkybė, verta paminėjimo šiame kontekste. Šios dinastijos karališkosios šeimos vienas iš giminaičių (kažkoks pusbrolis ar dėdė) anais laikais ne tik simpatizavo Hitleriui, bet ir, gyvendamas Vokietijoje, tapo pastarojo sąjungininku. Kad niekas iš Šeimos nenorėjo net stovėti šalia tokio Hitlerio pakaliko, atsiribojant nuo jo paniekos ratu, iliustruoja net ir istorinės kino kronikos, kaip, atvykęs į giminaičio laidotuves, anas spūdina raišuodamas, atsilikęs nuo pagrindinės procesijos per keletą metrų tarsi koks primuštas šuo.
Didžiosios Britanijos karalienė Elizabeth II „leido suprasti“, kad nenorėtų sėdėti šalia V.Putino Prancūzijoje rengiamoje 70-ųjų sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje metinių minėjimo ceremonijoje. Tiesą sakant, tokį pat pageidavimą išsakė JAV prezidentas B.Obama, Vokietijos kanclerė A.Merkel. Dar daugiau, - žaibo greičiu išpopuliarėjo gandas, kad niekas iš į ceremoniją pakviestų pasaulio lyderių nenorėtų net pozuoti bendrai nuotraukai su V.Putinu.
Taigi, šalia V.Putino nutūpti ir pozuoti iškilmingos ceremonijos apeigose privalės, nori to, ar nenori, Prancūzijos prezidentas F.Hollande'as.
Netikęs „burtas krenta“ Prancūzijos prezidentui, regis, ne tik todėl, kad už ceremonijos sklandumą atsakomybę visų pirma prisiima šeimininkai, įsipareigodami net ir aukotis, esant reikalui. Kita vertus, to nepaaiškintume iki galo, kaip atrodo, net ir painios karinių desantinių laivų „Mistral“ pardavimo istorijos peripetijomis, merkantilinių interesų sumetimais.
Tarp Prancūzijos ir Rusijos yra dar ir toks giluminis bendrumas, kad pirmoji savo demokratijos daigus, o antroji totalitarizmo užgimimą yra palaisčiusi monarchų krauju. Žinoma, Rusija šiuo požiūriu yra nepralenkiama nė vienai civilizuotai šaliai, nes imperatoriaus šeimos, įskaitant ir vaikus, žudynių organizatoriaus, kitaip sakant, žiauraus budelio, mumiją-iškamšą iki šios eksponuoja ant garbės pakylos prie Kremliaus sienos.