Konstitucinis Teismas (KT) antradienį nusprendė, jog nuo praėjusių metų balandžio iš Lietuvos išvykusi, nuo teisėsaugos besislapstanti ir Seimo posėdžių nelankanti parlamentarė sulaužė priesaiką, pažeidė Konstituciją.
Šis KT sprendimas reikškia tik viena – nuo teisėsaugos drąsiai į Ameriką pasprukusi „Drąsos kelio“ partijos ir frakcijos įkvėpėja turėtų atsisveikinti su Seimo nario mandatu.
Kaip žinia, lietuviams atsisveikinimas su mandatais visada skausmingas. Seimo juokintojas Antanas Nedzinskas, prapylęs 2012 metų rinkimus, kaip liūdnas vaiduoklis dar mėnesį su fotoaparatu slankiojo parlamento koridoriais gąsdindamas, kad nulįs giliai į kaimo gilumą ir Lietuva neteks genialaus politiko. Niekas neišsigando.
Laima Andrikienė blaškėsi kaip į krantą išmesta žuvelė, kai sužinojo, jog rinkėjams pabodo jos sėdėjimas Briuselyje ir nedavė pakankamai balsų pratęsti trečią kadenciją Europos Parlamente. Tiesą sakant, ne vienas blaškytųsi, netekęs tokio posto su neblogu atlyginimu.
N.Venckienės Seimo mandato padėjimas irgi galimai bus paverstas kankinystės spektakliu, prie parlamento laukiama lengvo ir vidutinio pamišimo apimtų pašlemėkų būrelio su violetinėmis vėliavomis.
Pirmiesiems apie apkaltą prabilusiems liberalams artimiausiu metu patartina vakarais po vieną nevaikščioti, o Garliavoje nesirodyti ir dieną. Nors neįsivaizduoju, ką jiems ten veikti.
Maždaug 5 metus Lietuva niekaip nesusitvarkė su dviem tipais – juodosios buhaletrijos vedėju Viktoru Uspaskchu ir galima krauju pasruvusios pedofilijos istorijos režisiere N.Venckiene. Pagaliau reikalai juda į priekį abiem frontais.
N.Venckienė tyčiojosi iš teisėsaugos ir visos sveiko proto Lietuvos pernelyg ilgai. Ne tik todėl, kad jai iš pradžių pavyko apkvailinti net ir nekvailus žmones, bet ir todėl, kad turėjo pirmojo valstybės asmens užtarimą.
Visi puikiai prisimena, kaip D.Grybauskaitė per televiziją pareiškė, jog teisėja vykdo teismo sprendimą grąžinti dukterėčią motinai, jei mažametė sutinka pas ją gyventi.
Vargu ar prezidentei prokurorai nepasakė, jog mažametė dviguba žmogžudyste įtariamo Drąsiaus Kedžio šeimoje buvo laikoma įkaite, jos neleido ištirti psichologams neutralioje aplinkoje.
Nesinori manyti, jog prezidentė rimtai tikėjo N.Venckienės ir jos artimųjų pasakomis, jog „Vaiko raidos centras“ yra pedofilų įtakojama įstaiga, siekianti paveikti Kedytės psichiką.
Nors atrodo tarpusavyje nesusiję, neseniai įvykę rinkimai į Europos parlamentą ir Liberalų sąjūdžio ryžtas padaryti galą pasityčiojimui iš valstybės yra požymis, kad Lietuvoje viršų ima sveikas protas.
Tam reikia nedaug, ir tuo pačiu labai daug – drąsos. Dar kai Seime buvo svarstomas N.Venckienės teisinės neliečiamybės klausimas, liberalė Dalia Kuodytė neišsigando jos šalininkų grasinimų ir balsavo taip, kaip liepia sveikas protas ir sąžinė, o ne išskaičiavimai, baimė netekti vieno kito šimto prietrankų balsų.
Apginti tiesai reikia drąsos, ypač jei po tiesos vėliava nuodingomis melo seilėmis drąsiai taškosi bailiai.
