„Nėra abejonių, kad tai – iš Onuškio bažnyčios varpinės dingęs varpas, – sakė Kultūros paveldo departamento (KPD) Šiaulių teritorinio padalinio vadovas Rytis Budrys. – Tiesa, kol kas dar neatsiliepė šio itin vertingo varpo tikrasis šeimininkas“.
Triukšmas kilo prieš kelias savaites, kai šį varpą nufotografavo ir nuotrauką paveldosauginkams atsiuntė „Meškių dvarkiemio“ lankytojas. Tada imta aiškintis, ar ši senovinė bažnytinė relikvija nėra vogta.
Ant varpo buvo įskaitomas užrašas „Wilkomir“ – taip lenkai iki XX a. pradžios vadino dabartinę Ukmergę. Spėjimas, kad varpas galėjo būti kurios nors iš trijų Ukmergės bažnyčių, nepasitvirtino.
Bet šiame mieste dar XVII a. buvo varpų liejykla.
Buvo kreiptasi į Kultūros paveldo centrą, kad specialistai nustatytų šio varpo kultūrinę vertę, šeimininką.
Ekspertai ištyrinėjo ant varpo esančius užrašus kirilica, lotyniškais rašmenimis ir, remdamiesi archyvo medžiaga, išsiaiškino, kad jis seniai įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.
Paaiškėjo, kad 1679 m. lietas varpas kabėjo Onuškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios varpinėje, o 2008 m. spalį paskelbtas dingusiu. Tą rudenį pavogti visi trys varpinėje kabėję žalvariniai varpai.
„Ant rankų darbo varpo yra Onuškio bažnyčios fundatorių dvarininkų Rajeckių ir Mlečkų pavardės, – sakė R.Budrys. – Varpo vertė skaičiuojama dešimtimis tūkstančių litų“.
Tuo tarpu „Meškių dvarkiemio“ šeimininkas G.Ananjevas tikino, kad šį varpą gavo mainais iš Kaliningrado gyventojo ir į Lietuvą parsivežė prieš 23 metus: „Jei varpas būtų vogtas, juk jis nekabėtų kieme esančioje arkoje. Kiek pasakojo savininkas, varpas į Rusiją pateko iš Lenkijos“.
Verslininkas sakė matęs registre esančio Onuškio bažnyčios varpo nuotraukas: „Jis yra su dėme, o maniškis tokios neturi. Anuomet niekas neliedavo vieno varpo – meistras darydavo iš tos pačios formos 7-10“.