Europos Parlamento (EP) rinkimuose sublizgėjusių liberalų gretose vis garsėja bruzdesys: „Ir įžūlus tas mūsų naujokas A.Guoga – ambicijos lyg ant mielių auga, bus dar su juo bėdų!“ Mat, jau paskelbęs apie norą būti ūkio ministru, iš pradžių panoro būti partijos delegacijos EP vadovu – taigi vadovauti europinės politikos senbuviui P.Auštrevičiui.
Vis dėlto liberalų vadai A.Guogos apetitą kol kas apmalšino. Kita vertus, ambicingasis verslininkas visada galės pasakyti: „Jei ne aš, jūsų delegaciją EP sudarytų ne pora, o daugių daugiausia vienas asmuo, o gal ir apskritai dėl partijos istorinių laimėjimų dabar nesvaigtumėte.“
Panašus bruzdesys kuris laikas sklinda ir iš kaimyninės dešiniųjų stovyklos dėl konservatorių vedlius apsvaiginusios buvusios „Investuok Lietuvoje“ vadovės M.Dargužaitės. Ypač po šios moters pareiškimų, kad jei partija nori jos pagalbos kovoje dėl sostinės mero sosto, turi tą sostą pasiūlyti tik jai ir tenedrįsta nieko reikalauti mainais. Dar pridūrė, kad konservatoriai vis tiek nieko geresnio už ją neturi, nors jau seniai paskyrė savo kandidatą į merus – Seimo narį M.Adomėną.
Dešinieji gali pasiguosti nebent tuo, kad jų pasiūlymas M.Dargužaitei kol kas įdomesnis negu Prezidentūros – mat į šiuos rūmus ji tikriausiai sutiktų įžengti tik kaip šeimininkė.
Juokai juokais, bet dėl tokio sužvaigždėjusios moters įžūlumo dantimis griežiantys konservatoriai neturi pasirinkimo: arba jie sulauks kokio nors postūmio iš šalies, ar, mėgindami išvažiuoti savais pajėgumais, matys mero postą kaip savo ausis.
Bet juk toks pasirinkimas – daugelio vadinamųjų tradicinių partijų liūdna tikrovė.
