Per tris mėnesius Lietuva eksportavo 18,59 mlrd. litų vertės prekių ir paslaugų. Tai 10,5 proc. mažiau nei per pirmąjį praėjusių metų ketvirtį.
Tiesa, ekonomika, skatinama didėjančio vidaus vartojimo, dar stiebiasi aukštyn, bet Lietuvos banko analitikai jau sumažino šiųmetes bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo prognozes nuo 3,6 iki 3,3 proc. Panašūs ir komercinių bankų vertinimai.
Prognozuoti biudžetui itin svarbaus BVP mažesnį augimą pirmiausia ir verčia lėtėjantys Lietuvos ekonomikos tempai, taip pat nerami politinė padėtis Ukrainoje, stagnuojanti lietuviškoms prekėms ir paslaugoms svarbi Rusijos rinka, sunkiai iš krizės brendanti ES ekonomika.
Akivaizdu, kad ir dėl politinių priežasčių prastėjančios eksporto sąlygos kaimyninėse rinkose daugiausia lemia jo lėtėjimą.
Vis dėlto padėtis nėra tokia bloga, kaip gali pasirodyti pažvelgus į dešimtadaliu susitraukusį eksportą. Mat šį smukimą daugiausia lėmė prasti „Orlen Lietuva“, taip pat „Achemos“ veiklos rodikliai.
Labiausiai eksportas sumenko į Estiją, Nyderlandus, Jungtinę Karalystę. Antai į pastarąją valstybę lietuviškų prekių srautas šįmet sumažėjo per pusę, bet neskaičiuojant mineralinio kuro išliko pernykščio lygio.
Eksporto į Estiją lėtėjimas dar įspūdingesnis – ypač prastais rodikliais išsiskyrusį vasarį buvo fiksuotas net 77 proc. nuosmukis. Tačiau, neskaičiuojant mineralinio kuro, pastebimas šioks toks augimas, palyginti su praėjusių metų duomenimis.
Neskaičiuojant naftos produktų ir trąšų, per pirmąjį šių metų ketvirtį lietuviškos kilmės prekių eksportas išaugo 2 procentais.
Be to, ekspertai ramina, jog „Orlen Lietuva“, nors jos bėdos ir traukia žemyn mūsų šalies ekonomiką, nesukuria labai daug pridėtinės vertės, todėl negali įstumti viso ūkio į stagnaciją.
Vis dėlto nevertėtų guostis, kad Lietuvos eksporto lėtėjimą lėmė tik poros įmonių sunkumai. Aiškėja ir ekonomikos struktūrinės problemos.
Lietuva sugebėjo gerokai didinti eksportą pirmiausia remdamasi pigesne darbo jėga. Įmonės veržėsi diržus, efektyvino veiklą, mažino darbuotojų skaičių. Tai leido nuo 2009 metų maždaug 25 proc. padidinti darbo našumą, o vidutinis atlyginimas šalyje liko ankstesnio lygio.
Tad didesnio konkurencingumo tarptautinėse rinkose verslas siekė daugiausia mažindamas darbo jėgos išlaidas, bet palyginti labai mažai investavo į efektyvesnes gamybos priemones.
Prasčiausiai Baltijos regione Lietuvai sekasi pritraukti ir tarptautinio kapitalo. Pagal tiesiogines užsienio investicijas vienam gyventojui Latvija mūsų šalį lenkia 37 proc., o Estija – beveik trigubai.
Pigios darbo jėgos šaltinis jau beveik išsemtas. Nors nedarbas dar siekia per 10 proc., gamybą plečiančios įmonės skundžiasi, kad joms labai sunkiai pavyksta rasti tinkamų darbuotojų.
Regis, verslo orientacija į augimo modelį, grindžiamą pigesne darbo jėga, gali būti efektyvi tik trumpą laiką. Viena vertus, mažai uždirbantys žmonės išsivažinėja ten, kur jiems moka gerokai daugiau.
Kita vertus, šis modelis neskatina didinti technologinio konkurencingumo. Pigi darbo jėga paprastai ir kuria pigią menkos pridėtinės vertės produkciją.
Kasmet Lietuvos aukštųjų technologijų įmonės plečia veiklą, bet vis dar nepanaikino šio sektoriaus atsilikimo nuo Latvijos ir ypač Estijos.
Aukštosioms technologijoms tenka tik apie 6 proc. Lietuvos eksporto ir tai vienas prasčiausių rodiklių ES. Antai šio sektoriaus įnašas į Estijos eksportą siekia net 15 procentų.
Tiesa, intelektinių paslaugų, įskaitant ir informacinių technologijų (IT) sektoriaus, dalis Lietuvos eksporto struktūroje auga. Bet parduoti tokias paslaugas, surasti joms naujų rinkų sudėtingiau nei, pavyzdžiui, maisto prekėms.
Seniai žinomas Lietuvos verslo privalumas – gebėjimas dirbti ir Rytų, ir Vakarų rinkose. Tai leidžia ne tik paskirstyti eksporto srautus, sėkmingiau atremti vienos ar kitos rinkos nuosmukį, bet ir sudaro galimybę užsidirbti iš tarpininkavimo.
Šios Lietuvos verslo galimybės toli gražu neišsemtos. Pavyzdžiui, turtingos ir augančios Azerbaidžano ar Kazachstano rinkos teikia plačių galimybių vakarietiškas technologijas įdiegusiam ir rytietišką mąstymą, bendravimo kultūrą neblogai perpratusiam mūsų šalies IT sektoriui.
Žinoma, vien verslo pastangų tiesiant kelius į naujas rinkas nepakanka. Labai svarbi valstybės parama, ypač tokiose šalyse, kuriose be valdžios palaiminimo neįmanoma nuo mandagių žodžių pereiti prie realių darbų.
Verslininkai skundžiasi, jog valstybė menkai finansuoja naujų rinkų paieškai itin svarbias verslo misijas, dalyvavimą užsienio parodose. Prezidentė D.Grybauskaitė atsisakė net ir ankstesnės šalies vadovų praktikos vykstant su užsienio vizitu kviestis ir verslo atstovus.
Ramintis tuo, kad mūsų ekonomika, remdamasi eksportu, įveikė krizę, tikrai netoliaregiška.
Net menkas stabtelėjimas gali sukelti rimtų pasekmių.
