Pirmosios sūpynės su užrašu „Sūpuokitės atsakingai!“ Kaune atsirado
gegužės pabaigoje. Prieš tai jas buvo galima pamatyti Vilniaus
dailės akademijos Kauno dailės fakulteto kiemelyje ir net padėti
kūrėjams jas išgražinti.
Tąkart sūpynės valdininkų dėmesio nesulaukė. Gali būti ne tik todėl,
kad šie nėra įpratę svetimų iniciatyvų remti, o gal ir dėl to, kad jie
rečiau nei jauni ir iniciatyvūs žmonės naudojasi socialiniais tinklais.
Tačiau šią savaitę, po to, kai Žaliakalnio seniūnas paragino idėjos
autorius nukabinti sūpynes Ąžuolyne, kilo tikra audra vandens
stiklinėje.
Suptis šioje vietoje neliko ant ko, o aistros iš „Facebook“, kur
miestiečių buvo prašoma laiškais remti valdininkus prie sienos, kad
sūpynės grįžtų į seną vietą, persikėlė net į valdžios kabinetus.
Ažuolyno ąžuolais susirūpino bendruomenės „Žaliasis ąžuolynas“
atstovai, savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus specialistai. Esą
virvių kilpos, kuriomis pritvirtintos sūpynės, skatina ąžuolų
savižudybę.
Gali ar negali pakenkti ąžuolams virvės, galima diskutuoti. Gal idėjos
autoriams išties reikėtų pasiūlyti perkabinti sūpynes ant mažiau
vertingų medžių, o ne drastiškai kovoti prieš pačią iniciatyvą.
Pavasarį kažkoks nenaudėlis ne vieną ir ne du senojo Ąžuolyno
medžius benzininiu pjūklu paguldė ant žemės. Kas buvo tas piktadarys,
iki šiol nežino nei gamtos mylėtojai, nei Ąžuolyno prižiūrėtojai ir net
teisėsauga. Dėl nužudytų medžių niekam net plaukas nuo galvos
nenukrito.
Tačiau grįžkime prie sūpynių. Pasidžiaukime, kad jaunatviškos
iniciatyvos autoriai jai įgyvendinti iš valdžios neprašė pinigų nei
medžiagoms pirkti, nei darbininkams, kurie sūpynes pakabintų, sumokėti.
Pakabino jas patys ir ten, kur atrodė, kad bus geriausia – prie
Viešosios bibliotekos ir Soboro, Muzikinio teatro ir Karo muziejaus,
Vytauto parke, Nemuno ir Neries santakoje, prie Kauno pilies ar Kauko
laiptų fontano. Taip pat ir Ąžuolyne, prie S.Dariaus ir S.Girėno
paminklo.
Anoniminio sūpynių fondo aktyvistai įsitikinę, kad „tai puiki socialinė
ir urbanistinė veikla, įnešanti į mūsų miesto kasdienybę žaismingumo ir
žavesio“. Idėjai pritarė net Kauno meras A.Kupčinskas – jis šį kartą
nelinkęs ginti savivaldybės biurokratų, kurie viską vertina tik per
oficialiai priimtų taisyklių ar įsakymų prizmę.
Sūpynių kritikai pasitelkia skirtingus argumentus. Vieniems gaila
medžių, kitiems esą atrodo, kad suptis yra nesaugu, treti įsitikinę,
kad prie Soboro ar paminklų ne vieta įrenginiams, kuriuos ironiškai
lygina su hamakais.
Dėl saugumo galima būtų pasvarstyti. Sūpynių tvirtumą atsakingos
žinybos gal ir galėtų patikrinti. Tačiau ar Kaune nėra kur daugiau
sprandą nusisukti? Rasime ir neaptvertų pastatų vaiduoklių, ir
įvairių spąstų fortuose. O ir vaikščioti žeme pavojinga, ypač ten, kur
pasidarbuoja vagys ir nugvelbia lietaus nuotekų groteles.
Joks įrenginys miesto viešose vietose nėra apsaugotas nuo jį sugadinti
galinčių nenaudėlių.
Keista, kad kai kam sūpynės prie Įgulos bažnyčios yra didesnis blogis
nei per įvairias miesto šventes aplink ją lėbaujančių jaunuolių
keiksmai? Statyti kioskus čia kažkodėl leidžiama.
Sūpynės – ne pirma iniciatyva, kuri sulaukia biurokratų ir net miesto
politikų nepasitikėjimo. Pernai menininkų idėją ant buvusio batų
fabriko „Lituanica“ sienos nupiešti milžinišką senelį išminčių garsiai
sukritikavo Kauno vicemeras S.Buškevičius. Pypkę traukiančio senelio
veide jis įžvelgė cigarečių propagandą ir net bandė piešinį
uždrausti.
Piešinys ant senojo „Lituanicos“ batų fabriko pastato liko. Oreiviai
tikina, kad jis patraukia dėmesį ne tik Kauną iš oro norinčių pamatyti
kauniečių, bet ir svečių iš užsienio dėmesį.
Gal ateis diena, kai ir prie sūpynių nusidrieks norinčiųjų prisiminti
vaikystę ir pasisupti eilės. Gal net užsieniečių.
„Laikinoji sostinė“