Pirmosios sūpynės su užrašu „Sūpuokitės atsakingai!“ Kaune atsirado gegužės pabaigoje. Prieš tai jas buvo galima pamatyti Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto kiemelyje ir net padėti kūrėjams jas išgražinti.
Tąkart sūpynės valdininkų dėmesio nesulaukė. Gali būti ne tik todėl, kad šie nėra įpratę svetimų iniciatyvų remti, o gal ir dėl to, kad jie rečiau nei jauni ir iniciatyvūs žmonės naudojasi socialiniais tinklais. Tačiau šią savaitę, po to, kai Žaliakalnio seniūnas paragino idėjos autorius nukabinti sūpynes Ąžuolyne, kilo tikra audra vandens stiklinėje.
Suptis šioje vietoje neliko ant ko, o aistros iš „Facebook“, kur miestiečių buvo prašoma laiškais remti valdininkus prie sienos, kad sūpynės grįžtų į seną vietą, persikėlė net į valdžios kabinetus. Ažuolyno ąžuolais susirūpino bendruomenės „Žaliasis ąžuolynas“ atstovai, savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus specialistai. Esą virvių kilpos, kuriomis pritvirtintos sūpynės, skatina ąžuolų savižudybę.
Gali ar negali pakenkti ąžuolams virvės, galima diskutuoti. Gal idėjos autoriams išties reikėtų pasiūlyti perkabinti sūpynes ant mažiau vertingų medžių, o ne drastiškai kovoti prieš pačią iniciatyvą. Pavasarį kažkoks nenaudėlis ne vieną ir ne du senojo Ąžuolyno medžius benzininiu pjūklu paguldė ant žemės. Kas buvo tas piktadarys, iki šiol nežino nei gamtos mylėtojai, nei Ąžuolyno prižiūrėtojai ir net teisėsauga. Dėl nužudytų medžių niekam net plaukas nuo galvos nenukrito.
Tačiau grįžkime prie sūpynių. Pasidžiaukime, kad jaunatviškos iniciatyvos autoriai jai įgyvendinti iš valdžios neprašė pinigų nei medžiagoms pirkti, nei darbininkams, kurie sūpynes pakabintų, sumokėti. Pakabino jas patys ir ten, kur atrodė, kad bus geriausia – prie Viešosios bibliotekos ir Soboro, Muzikinio teatro ir Karo muziejaus, Vytauto parke, Nemuno ir Neries santakoje, prie Kauno pilies ar Kauko laiptų fontano. Taip pat ir Ąžuolyne, prie S.Dariaus ir S.Girėno paminklo.
Anoniminio sūpynių fondo aktyvistai įsitikinę, kad „tai puiki socialinė ir urbanistinė veikla, įnešanti į mūsų miesto kasdienybę žaismingumo ir žavesio“. Idėjai pritarė net Kauno meras A.Kupčinskas – jis šį kartą nelinkęs ginti savivaldybės biurokratų, kurie viską vertina tik per oficialiai priimtų taisyklių ar įsakymų prizmę.
Sūpynių kritikai pasitelkia skirtingus argumentus. Vieniems gaila medžių, kitiems esą atrodo, kad suptis yra nesaugu, treti įsitikinę, kad prie Soboro ar paminklų ne vieta įrenginiams, kuriuos ironiškai lygina su hamakais.
Dėl saugumo galima būtų pasvarstyti. Sūpynių tvirtumą atsakingos žinybos gal ir galėtų patikrinti. Tačiau ar Kaune nėra kur daugiau sprandą nusisukti? Rasime ir neaptvertų pastatų vaiduoklių, ir įvairių spąstų fortuose. O ir vaikščioti žeme pavojinga, ypač ten, kur pasidarbuoja vagys ir nugvelbia lietaus nuotekų groteles.
Joks įrenginys miesto viešose vietose nėra apsaugotas nuo jį sugadinti galinčių nenaudėlių.
Keista, kad kai kam sūpynės prie Įgulos bažnyčios yra didesnis blogis nei per įvairias miesto šventes aplink ją lėbaujančių jaunuolių keiksmai? Statyti kioskus čia kažkodėl leidžiama.
Sūpynės – ne pirma iniciatyva, kuri sulaukia biurokratų ir net miesto politikų nepasitikėjimo. Pernai menininkų idėją ant buvusio batų fabriko „Lituanica“ sienos nupiešti milžinišką senelį išminčių garsiai sukritikavo Kauno vicemeras S.Buškevičius. Pypkę traukiančio senelio veide jis įžvelgė cigarečių propagandą ir net bandė piešinį uždrausti.
Piešinys ant senojo „Lituanicos“ batų fabriko pastato liko. Oreiviai tikina, kad jis patraukia dėmesį ne tik Kauną iš oro norinčių pamatyti kauniečių, bet ir svečių iš užsienio dėmesį.
Gal ateis diena, kai ir prie sūpynių nusidrieks norinčiųjų prisiminti vaikystę ir pasisupti eilės. Gal net užsieniečių.
„Laikinoji sostinė“
